kaip nesprogo tinklainė į jos ašarotas akis,
kaip tyla akmenuota nekrito iš aukščio po kojom:
juk žinojai – nueinančio žingsnių garsai  suvarpys
ir numirs dailūs žodžiai, kuriais netikėtai užklojai.
tu  pavirsi į uolą, bet kartais jinai prakalbės,
kai išplauks debesėliai ir šoks apkabinimo šokį,
kai dangus lyg tinklainė iš ašarų dilgins ir lies
nutylėta ironija: gaila, mylėti nemoki.