1)

Einu per aukštą molio kalvą
Į debesų atolą pagiry.
Tarsi šventajam pina mano galvą
Giesmių žolynais vyturys.

Pušis, išbėgus ąžuolų sutikti,
Suklupo lauko vidury,
Ir lieja ant jos baltą pyktį,
Subėgę vėjai keturi.

Ir putinas - našlaitis tarpe gluosnių -
Prie upės vakarop sustojo.
Į spalio gruodą kojas atsimušęs,
Ankstyvą rytmetį kraujuoja.

Kol aš einu per aukštą molio kalvą,
Prabėga metai keturi,
Ir pinasi į mano galvą
Dienų voratinkliai žili...

2)

Ant tos aukštos kalvos,
Kur debesis ranka gali pasiekti,
Dangaus abišalę atriekti,
Meldžiu gimtų laukų spalvas

Birželio saulėj žaluma tapyti
Gražiausią vasaros peizažą -
Lankas ir ežerėlį mažą,
Ir bundantį iš miego rytą.

O liepos ramumai užsupus sodžių,
Klausysiuos ežerų alsavimo gilaus,
Vėjelis debesis skalaus
Brendimo paslapty be žodžių.

Nuo tos aukštos kalvos
Į gimtą žemę eis darbai ir viltys,
Aruodą kasdienybės metai pildys,
Keliaujant Saulei virš galvos.

3)

Einu, kur driekias mano lankos -
Nėra joms nei pradžios, nei galo...
Veduosi ilgesį už rankos
Į nerimastingą vilties kelią.

Vidurnakty, kai leidžiasi dangus į žemę,
Sustoju vidury lankos...
Žvaigždžių maldoj žolynai jėgą semia -
Dienovidy lyg marios subanguos.

Man neišeit iš to žolynų krašto -
Pirma pėda, pirma goda...
Čia viskas audžias į margiausią raštą
Skaidriu džiaugsmu, aštria žaizda.

Kai vasara užpūs geltoną liepų žvakę,
Sugrįšiu aš iš pievų šnaresio alsaus.
Ir šilas, kurs vaikystėj sakmę sekė,
Baltam kalnely galvą man priglaus...