Su tavim Lietuva (9)
(Iš 13-kos eilėraščių ciklo „Sausio naktis“)
Veidai įprasti, šimtus kartų matyti, beveik jau savi,
Bet niekad, atrodo, nebuvo tokie jie pavargę, rimti.
Nebeskamba juokas, akis nepagaus šypsenos,
Tik širdys taip plaka, lyg būtų širdis čia viena –
Širdis Lietuvos!
Kas sakė, kad kėdės čia minkštos, sėdėti patogios.
Nėra kur padėti dujokaukės, tad laikai ją prie šono,
O ir popieriaus lapų mažoka, mažoka čia vietos,
Tik šią naktį gal būtų geriau padėti po jais pistoletą.
Ne vienas nestygsta: kodėl mums sėdėti šioj salėj, tarytum narve,
Kai žmonės kovoja prie Bokšto, už sienos, čia pat, aikštėje?
Susiėmus už rankų, kartu,
išlaikyti puolimą ir mirtį lengviau,
Ir širdis bus rami – Tėvynę mylėjau, nebijojau, savimi ją dengiau .
Tik va, dabar ta „minkštoji“ vieta - pats svarbiausias valstybėje postas.
Tu ne vienas. Ateina, išeina, bet kvorumas tvirtas, bus šimtas.
Jo galia, jo valia, ir teisėti jojo sprendimai
Tvirtesni už ginklus. Laiko rūdys jų nenaikina.
Paliksi, išeisi – tavo vieton subėgs, greit suskris vanagai,
Jarmalavičius laukia, „jedinstvos“ gaujos šakalai.
Kol pasaulis supras, kol iš miego nubus
Lietuvos, kaip tokios, jau laisvos Lietuvos,
nebebus.
Dešinė ir kairė – vakarykščia tikrovė, kaip gerai, kad šiąnakt jos nėra.
Nesvarbu kuo buvai, daug svarbiau kuo esi, nes matai - čia visi
Tos pačios gi tautos išrinkti,
ranka rankon pragaištingos nakties lyg lemties sujungti.
Kaip stipru. Patikėti sunku, bet jauti kaip stipru
Taip stovėt už Tėvynę, lyg, kad broliams, vėl būti kartu.
Nesvarbu, kad šalta ši naktis, kad skaudi ir žiauri neganda,
Nesvarbu, kai žinai –
už tavęs,
prie tavęs,
su tavim
L I E T U V A!