Aš bandau sudėlioti natas
Ir kaip į tavo gyvenimą paleisti strėles
Kad nereikėtų šaukti \'Sustok\'
Ir akimirkai liūdnai nusišypsot.
Bandžiau sugriaut gražius sapnus
Paversti juos košmaru ir nakties klyksmu
Bet tavo akys it okeono giluma atsivėrė
Ir man pritrūko jėgų.
Bandžiau sudaužyti taurę į milijoną šukių
Prisiverčiau jas rinkti be didinamųjų stiklų
O tu atėjai ir pasakei \'Nerink\'
Nieko nebesugrąžinsi, tai ką praradai.
Bandžiau eiti prie bedugnės kalnų
Norėjau užsimerkus nukrist
Ten kur nėra šviesių dienų
Bet tu atėjęs išgelbėjai mane
Nuo gilių skausmų.
Ir su šypsena sudavei
Man karčių vaistų.
Pasileidau bėgti nuo melo
Vėjo greičiu.
Krauju nuliejau gal šimtus asfaltuotų kelių
Sustojusi pusiaukelėje suklupau
Tikėjau, kad melu pasinaudosiu JUO
Ir gyvenimą jo paversiu NIEKUO.
Bandžiau nerašyti eilių
Gyvenimą sudėliot ir pamiršt
Tai ko jau nebeturiu.
Bet vis naktimis regėdavau tave
Ir lyg mažas vaikas klykdavau
Aklinoje tamsoje.
Sustojusi prie jūros kranto stebėjau tave
Tavo akys žibėjo it žvaigždės danguje
Nusišypsojęs tobula šypsena
Išėjai nes tavo širdyje užpildyta tuštuma
Ir pradingai it šešėlis nuostabiame jūros fone...