Raštelis

Šiąnakt Emilija sapnavo keistą sapną. Ji kartu su  Deividu ėjo į šokius jų mokykloje. Į juos atėjo ir Benas. Pro juos praeidamas jis pasižiūrėjo labai pavydžiu žvilgsiu. Gal pusvalandį jie šoko ir vienas nuo kito neatsiskyrė, bet staiga ėmė ir susivaidijo. Dėl ko? Ogi dėl menkniekio. Paprasčiausiai daina, kuri patiko Emilijai nepatiko Deividui. Neiškentusi Emilija nieko nelaukusi paliko Deividą stovėt viduryje aikštelės kaip kokį mulkį. Visa pikta nuėjo į koridorių ir atsisėdo ant palangės. Staiga prie jos priėjo Benas ir panoro pasikalbėti. Ema buvo niekuo prieš. Maždaug valandą jie kalbėjo, bet Emilija nusprendė eiti namo. Nieko nelaukęs Benas sulaikė Emiliją, pagriebdamas jos ranką, pritraukė prie savęs ir apkabino. Šitaip jie stovėjo netrumpą laiko tarpą. Benas Emilijos paklausė, ar ji myli jį. Ema tylėjo nuleidusi galvą. Nesulaukęs Emos atsakymo jis pats prisipažino ją labai stipriai mylįs. Ema sutriko ir netikėjo tuo ką girdi. Tada pakėlė galvą aukštyn. Jo akys sakė jai tą patį. Tada Benas artėjo ir jau ruošėsi pabučiuoti Emiliją, bet Emilija ištrūko iš jo glėbio, nusišypsojo jam meilia šypsena ir pradingo koridoriaus gale. Kol Benas suvokė, kad Emilija dingo, ji jau buvo toli. Taip kaip ir visada Benas liko vienas, vėl nieko nepešęs.
- Na ir keistas sapnas, - nusistebėjo Ema.- Jei ir toliau čia turėsiu likt man smegenys visai susisuks.
Kaip tik tuo metu į Emos kambarį įžengė jos mama.
- Kraunamės daiktus, vykstame namo.
- Kaip tai namo? – nesuprato Ema.
- Neseniai man paskambino iš leidyklos, kuri spausdino mano knygą. Man pranešė, kad nedelsdama turiu grįžti atgal. Esu skubiai reikalinga. Jiems reikalingas mano parašas ir aš pati, kad galėtų spausdinti knygą. Be to man vienas žurnalas pasiūlė darbą, kurio negaliu atsisakyti. Emilija, mūsų gyvenimas pradeda įgauti pagreitį.
- Mam, tai nuostabu. Manau pagaliau mums pradeda sektis.
- Be to mums užsakė keturis lėktuvo bilietus artimiausiu reisu namo. Turime dvi valandas susipakuoti,  - tai pasakiusi mama pradingo.
- Dvi valandos? O velnias. Man per mažai laiko.
Viskas vyko taip greitai. Visi labai greitai susikrovė savo mantą, susiruošė ir išėjo ir viešbučio. Emilija dar spėjo atsakyti Benui užklausta kur vyksta.
- Namo, Benai, aš vykstu namo.
Ema ir šeima jau skrido ir nuobodžiai sėdėjo lėktuve. Šįkart jų niekas neišmėtė po lėktuvą. Jie sėdėjo pirmoje klasėje ir mėgavosi poilsiu. Ema smagiai diskutavo su Roku.
- Galėjome ilgiau pabuvoti Paryžiuje, retai kada tokiame mieste tenka pabuvoti, - dūsavo Emilija.
- Galvoji man neapmaudu, kad tenka išvykti? Aš katik buvau pradėjęs kurti trumpą filmuką apie Luvro muziejų ir jo eksponatus, man taip gerai sekėsi... o dabar teks galvoti kitką savo parodomajam darbui, - nusiminė Rokas.
- Aš nemaniau, kad ši kelionė tau buvo svarbi. Beje, nepamiršai mūsų lažybų? Liko tik du mėnesiai, - pergalingai pareiškė Emilija.
- Tai žinoma pamenu. Aš grįždamas į kambarį, mačiau kaip tu su Benu burkavote. Jūs pora? – pasiteiravo Rokas.
- Nesam, nebuvom ir nebūsim. Iš vis kam dar klausi tokių dalykų?  Juk atsakymą puikiai žinai, - susierzino Emilija.
- Gerai jau gerai pikčiurna, daugiau neklausiu.
Rokas nusisuko lango pusėn ir pasiėmė savo ausinukus paklausyti. Emilija išgirdo kaip  ausinukuose užgrojo Red Hot Chili Peppers daina – Tell Me Baby. Ema nusišypsojo, o Rokas nutaisė susidomėjusį žvilgsnį. Lyg klausdamas „ko?“ be žodžių. Ema nieko netarusi nuleido galvą ir atsivertė knygą, kurios vis nebuvo laiko skaityti. Porą minučių paskaičiusi knygą, Ema nusprendė, kad jos tai tikrai netraukia ir vėl ją užvertė. Tada iš nuobodulio sukišo rankas į kišenes ir kažką užčiuopė. Ištraukė. Senas raštelis. Bet palaukit. Čia tos pačios kelnės, kurias Ema vilkėjo tada kai po futbolo rungtynių pergalės šventimo skirstėsi namo. Visi apsistumdė įdomumo dėlei. Ir juokėsi. Kažkas jai įdėjo lapelį į kišenę ir ji pamiršo. Dabar ji puikiai prisimena. Šitiek laiko lapelis gulėjo užmirštas kišenėje. Visas toks suglamžytas, lyg po skalbimo. Skalbimo?! Greitu rankos judesiu Emilija išlankstė lapelį. Įskaityti jau nebebuvo įmanoma. Matėsi išblukus širdelė ir raidė L.
- Kas čia per raštelis? – netikėtai paklausė Rokas.
- Kažkada buvo, bet dabar ne, - atsakė Emilija.
- Kodėl? Tai kurių galų tu jį čia atsivežei? – nesuprato brolis.
- Atsitiko tai, kad aš jį tik dabar radau. Bet jį jau nebeįmanoma skaityti, mama kelnes išskalbė, - su nusivylimu pasakė Emilija.
- Jaučiu tau apmaudu.
- Man labiau smalsu, kas čia buvo parašyta, bet bala nematė, - nenusiminė Ema.
Linas. Jis buvo jos vienintelis pažįstamas žmogus, kurio vardas iš L raidės. Tai kažką galėjo reikšti, tik Emilija vis nesugalvojo ką.
Nuliūdęs ir susikrimtęs Benas vienas sėdėjo ant suoliuko prie viešbučio. Vis mąstė apie Emiliją. „Aš jau maniau, kad šios atostogos bus tobulos. Aš ir Ema abu Paryžiuje. Meilės mieste. Maniau, kad viskas susiklostys geriau. Geriau subendrausim, gal pora būtume tapę. O dabar dar pusę savaitės turėsiu čia tūnoti, o Ema jau bus namie. Dar tas futbolas. Paskutinės varžybos buvo tikra jėga. Ir vakarėlis prieš tai...“
- Ko sėdi toks lyg sielą pardavęs? – pasiteiravo Samanta iš kažkur išdygusi.
- Tiesiog galvoju ir tiek.
- Palauk, nesakyk, tuoj atspėsiu apie ką. Apie Emą. Pastaruoju metu, tu tiesiog neatitrauki akių nuo jos.
- Jei ką, ne tavo reikalas apie ką aš galvoju ir mąstau. Dink iš čia negadinus man nuotaikos, - atkirto Benas.
Visa perpykusi Samanta nuėjo į viešbutį, o Benas pasiliko su savo mintimis.