(Iš 13-kos eilėraščių ciklo „Sausio naktis“)

Erdvus kabinetas. Ilgas stalas, daugoka čia vietos.
O žmogus – jis smulkus, ir daugiau gal švelnus, negu „kietas“.
Tik mintis, tik kalba, tik jo žodis
                                    netikėtos jėgos lyg plačiausių erdvių pakylėtas,
Per pasaulį nuskambo, nuskriejo,
                                     tarsi iš plieno tvirčiausio kad būtų išlietas.

- Sujunkit, prašau, su Michailu Sergiejevičium Gorbačiovu.
- Prezidentas pietauja..., ilsis..., vonioje..., o gal iš viso kalbės tik rytoj.
Ryšio zona trumpa.
                                     – Skambink Bušui, skubėk, Lozoraiti,
Žmonės žūna, bepročiams agresiją reikia užbaigti!

Jei Lietuvai reikėtų priimt, nustatyt etaloną:
Kaip ryžtą žmogaus išmatuot, jo valios tvirtumą -
Pavyzdį kitą, geresnį vargu ar įmanoma rasti,
Kaip Landsbergio ryžtas, valia tą išbandymų naktį.
  
Maža Lietuva, tik jos šauksmas pasauliui skaudus -
Ten vėl šaudoma Laisvė, žūsta laisvas žmogus!
Abejingus, galingus pribloškia sušvitus tiesa –
Niekada, niekada, niekada
                                       nevergaus svetimiems Lietuva!

Išbandyta tauta ugnimi, išbandytas žmogus,
Galgi tvirtas išliks, ateity nepalūš,
Kai dangus vėl sutems, kai vaikams virš galvos
Juodos šmėklos plevens, kietu kumščiu grūmos.