Nevystanti gėlė yra jaunystė,
Dainon sudėta, vėjo atnešta,
tyra ramunė, kai baltai pražysta,
lengva kaip debesėlis danguje.

nereikia jos barstyt, kaip vėjas
išbarsto medžių gelstančius lapus.
Gyvuos  ilgai ,iš pasakos atėjus,
kartos ji meilės nuostabius žodžius.

Pavasariai žali jaunystę lydi.
Dainoj sudėta rytmečio rasa.
Svajonių pilį gali ji statyti,
kurioj plevens negęstanti liepsna.

Nevysta gėlės–tavo atminimas.
Prabėga dienos–laiko neskaičiuok.
Vėjelis medžiuose seniai nurimo,
Tu nenurimk, jaunyste, o dainuok.