Ar debesiui skauda, kai lyja?
Ar žemuogei skauda supūti?
Ar skauda, kai rauna leliją?
O kalnui ar skauda sugriūti?

Ar sparną pamest drugiui skauda?
O skruzdei keliauti per lietų?
Ar skauda, kai jūra per audrą
praryja vėl kopą smėlėtą?

Jaučiu, kad beprotiškai skauda
užgimus gyvumo netekti.
Skausmingai pražydo aguonos
raudoniu laukuos, kad sudegtų.

Ir nakčiai užmigus per aušrą
juk skauda, nežemiškai skauda,
kai saulė, per žolę prabėgus,
nusineša žėrinčią raudą.

O man žiauriai skauda gyventi.
Užkopti, nupult, vėl pakilti.
Kodėl Dievas įdavė žmogui
lyg raktą be užrakto - viltį...