Kartais nemėgstu
nepageidaujamų svečių.
Užsidėję mylinčias kaukes
jie glėbesčiuoja mane už pečių,
jie viską suėda ir išgeria.
Niekada jų nekviečiu,
nebent jie patys ateina
ir man darosi bloga nuo šypsenų plačių.
Aš noriu pabėgt
nuo jų pozų sočių,
kai jie ryja maistą nuo stalo
ir žvilgsniais mano gyvenimą tuo pačiu,
kai jiems į lėkštes baltą mišrainę verčiu-
pavirstu farširuotu paukščiu.
Galėčiau dar sukišt tortus ir saldainius
į jų pilvus pagaliu stačiu,
kad tik jie greičiau išeitų,
nes nužiūri mane nuo galvos iki pat apačių,
o išėję - apkalba iki pat paryčių.
Nekenčiu…
nors nelieju dėl to ašarų karčių,
kartais noriu būt pati sau
pageidaujamu svečiu
ir nuoširdžiai ištart-
a č i ū.....