Ar tu žinai, kad tu - ne tu, o aš - ne aš,
Kai susitinkam nespalvotame bekvapiame sapne,
Kur purų sniegą drebia kibirais debesų žmonės,
Linkėdami mums būti užpustytiems
Ir atsimerkus baltus žėrinčius ledo kristalus matyti,
Suvokiant, kad jau niekad neišmoksime skraidyti

Ar tu žinai, kad tu – ne tu, o aš – ne aš,
Kai tam bekvapiame bespalviame sapne
Mes tampame pilkais debesų žmonėmis
Ir pilame kibirais purų sniegą ant kitų mūsų
(Kur aš – tai aš, o tu – tai tu)
Linkėdami prabusti ir plačiai atvėrus sunkius vokus pamatyti
Užpildytą šviesių ir tamsių spalvų, blogų ir gerų kvapų pasaulį,
Suvokti, kad dar ne vėlu išskleidus plunksnuotus sparnus išmokti skraidyti,
O žėrintiems ledo kristalams ištirpti
Ir nuvarvėti mažais šaltais gėlo vandens lašais bedugnėn,
Paliekant bekraštę skaidrią tikrą ramybę
Ten, kur aš – tai aš, o tu – tai tu