Raganų slėny
Siaučia vėtros, pratęsdamos
Raganų puotą.
Basos pėdos baltam patale.
Vėl atklydus buvai
Į tą nuodėmių slėnį
Tyrame nuogume sutepta.
Nepabodo šypsotis vylingai,
Glamonėti prabėganti laiką,
Kurs prie slenksčio sustojęs
Išsišiepia
Ir sudie nepasakęs išnyksta.
Juodoje kertėje susirangius,
Nebeieškai ramybės likimui.
Ateitis, praeitin nužengus,
Nutapys tavo suteptą sielą.
Žvakių šokis ir rankų šešėliai
Susielieja į amžiną klegesį.
Nieks neklausia tavęs, ko tu ieškai,
Ko bastais po tą raganų slėnį.