Amžinas šauksmas
Paskutinę metų dieną
Gaubia vakaro tamsi skara.
Nerimas širdy kiekvieno,
Burtų ši naktis pilna.
Raulas – vienišas keleivis
Pernakt ieškos savos žvaigždės.
Amžinas dangaus jūreivis –
Mėnuo vienatvėje lydės.
Toli paliko miesto triukšmas,
Išpuoštų aikščių spindesys.
Kažko brangaus pamiršto šauksmas
Skubėti verčia – laukiamas esi.
Dangumi plaukiantis mėnulis
Pasislėpė už debesų kalvos.
Purios snaigės šokį siūlys
Ant baltos, minkštos žiemos skaros.
Pusnyje užmigęs vėjas,
Pašokęs stūgauti pradės.
Snaiges rieškučiomis pasėjęs,
Žingsnius, takus, kelius paslėps.
Užlipdė snaigės lango stiklą,
Kelią paslėpusios gilioj pusnyj.
Lauke girdėt tik vėjo riksmas
Ir baltos pūgos siautulys.
Mašinos ratai vietoj sukas
Ir iš pusnies neišsikapstyt.
Matyti, laimės jam pritrūko,
Jog teks vienam Naujus sutikt.
Iš radijo melodija atplaukia,
Svaigina kerinčiais garsais.
Miegas rūpesčius nubraukia,
Neša Raulą jis sapnų sparnais.
Pūga siautėjus nustojo.
Tyluma brenda per pusnis.
Snaigės sidabru liepsnoja
Mėnuliui plaukiant dangumi.
Ežero gelmėse skamba
Paskandinto varpo dūžiai.
Stebuklų pradžia skelbia
Paslaptingi vėjo gūsiai.
Virš sidabro girios byra
Margaspalvės žvaigždžių snaigės.
Kur eglės viršūnėmis iškyla,
Jos spindės, kol burtai baigsis.
Iš po akmenėlių trykštanti
Ne versmė gaivaus šaltinio,
O beržų tošimi kvepianti
Saldi sula pavasarinė.
Basa pavasario mergaitė
Žalia gėlėta suknele,
Pilna jos žemuogių kraitė,
Žieduota ievos šakele.
Ten, kur basa pėda paliečia,
Pranyksta pusnys ir ledai.
Mėlynos žibuoklių akys šviečia
Nubudusios gamtos kerais.
Kur žydinčia šaka paliečia
Pavasario mergaitė eidama,
Žalia ugnis ten įsiplieskia,
Šakas žiedais nuberdama.
Ir nuostabos Raulas pasimetęs
Mergaitei seka iš paskos.
Takelis prie ežero išvedęs,
Pranyko pakrantės ajeruos.
Supas ant ežero bangų valtelė
Iš tvirto medžio išskobta.
Paskui bangomis einančią mergelę,
Valtelė Raulą neša užburta.
Sidabru mėnulis kloja taką,
Vedantį link ežero salos,
Kur bangos smėlio krantą plaką,
Čia Raulą aidinti rauda vilios.
Priplaukus prie smėlėto kranto,
Valtelė dingsta mergaitei iš paskos,
Raulas tuščia pakrante brenda,
Link širdį veriančios raudos.
Salos pakrantėje balta pirtelė,
Iš liepinių rastų sukirsta,
Lange viliojanti švieselė,
Ajerais kvapniais dengta.
Ant plautų sėdi trys mergelės.
Kuri gražesnė – kas pasakys?
Balti jų kūnai lyg gulbelių,
Tik temdo liūdesys akis.
Krūtys – žiedai vandens lelijų,
Lūpos – vyšnių sirpusių spalvos,
Į plaukus žvaigždėmis prilijo,
Skruostuose spinduliai Aušros.
Pirmos – plaukai iš lino ilgo,
Antros – paauksinti saulutės.
Trečios – lyg varno sparnas žvilga,
Apviję liemenį lieknutį.
Nesuviliojo Raulo jų grožis,
Pastangos jo širdį užkerėti.
Amžinas šauksmas mirksnį gožia,
Žino jis, kaip burtus nugalėti.
Jei tik paliesi, rankomis apviję,
Laumelės ant plautų užvilios
Ir vanta kvepiančia šalavijų
Nuodėmingą kūną išvanos.
Gaivins jos sula pavasarine,
Priepirty lovą jos paklos.
Bučiniais karštais apsvaiginę
Negyvai bernelį užmyluos.
Kas suvaldyt aistrų negali –
Geriau laumelių nesutikt.
Reik belapę užmerkt šakelę,
Jai sulapojus, vantą greit surišt.
Kvepiančia beržine vanta
Laumeles reik gerai išpert.
Laumelių burtams bus nelemta
Nuodėmingo širdies pavergt.
Balsu švelniu ir graudulingu
Nelaimingą dalią jos apsakys:
Kadais gyvenom mes laimingos,
Mylėdamos mėlynas akis.
Bet meilę išdavė bernelis,
Paliko neviltyj, gėdoj kentėt.
Raudojom apglėbę berželį,
Skausmą teko gelmėj paslėpt.
Berneli, prašome paleiski,
Kol negiedojo dar gaidžiai.
Didžią paslaptį atskleisim,
Kur lobiai užkasti seniai.
Nuplauki šiuo taku mėnulio
Link toli stūksančios salos.
Saloj, prie ąžuolo didžiulio
Pilaitė stovėjo kitados.
Pilaitės buvo šeimininkas
Medžioklis jaunas Sabalys.
Juodaakius sabalus slėpingus
Girioj vaikės kiek tik begalįs.
Už stirną buvo jis greitesnis,
Su stumbru gebėjo susikaut.
Už juodaakį - jis gudresnis,
Žodžiu galėjai pasikliaut.
Nereikia žodžių - žvilgsniai sako -
Meilė suliepsnojo širdyje:
Gražuolę vaidilutę Rasą
Pamilo jis, išvydęs ją.
Šiai meilei sužydėt nelemta,
Ją pasmerkė myriop dievai:
Kaip drįso liesti kūną šventą,
Medžiokli, tu jau pražuvai.
Nuo lūpų skynė vaidilutės
Bučinį, sklidina liepsnos.
Nereikia meilės jiems mažutės,
Jiems reikia meilės amžinos.
Juodžiausią debesį atvilko
Pakilęs vėjas iš kažkur,
Ir staugė jis kaip girioj vilkas,
Įniršęs rovė ąžuolus šventus.
Baisi dangaus ugninė rykštė
Į salą kirto, kur stovėjo,
Apglėbęs ją lyg baltą paukštę,
Sabalys nuo pikto vėjo.
Ir kai ugnis baisi nurimo,
Paliko vien akmuo apdegęs.
Ir taip jis metų metais rymo
Šios amžinos meilės sargas.
Ir tik šią naktį paslaptingą
Šalia akmens tik vieną kartą
Pražysta lelija žavinga
Žiedu kaip nuometas baltas.
Skubėk, berneli, kol gaidys
Savos giesmės dar negiedojo,
Kur rymo lelija graudi,
Apglėbus akmenį žiedu baltuoju.
Surasi gal ten laimę savo,
O gal turtus didžius paslėptus,
Šią naktį burtai galią gavo,
Geru atseikės kam žadėta.
Skuba Raulas taku mėnulio
Link paslaptingosios salos.
Štai ir tas akmuo didžiulis
Glėbyje lelijos nekaltos.
Nutraukė tylą stebuklingą
Ankstyvas sodžiaus gaidžio balsas,
Išsyk žavus pavasaris pradingo,
Užleidęs vietą snaigių valsui.
Per pusnis, per pūgą brenda
Jis prie užburtos lelijos,
Atbridęs prie akmens, randa
Ją, laumelių burtai neapvylė.
Palietus deimantais pabyra
Lelija užburta lig šaknų.
Semia jis rieškučiom lyg žvyrą,
Kemša į kišenes, bet delnų
Pajutę šilumą ištirpsta
Deimantai skaidriais rasos lašais...
Iš kažkur juokas pasigirsta,
Švelni melodija ir kuždesiai...
Švelni ranka paliečia skruostą,
Nubėga lūpomis lyg bučinys.
Ne deimantais žmogus pralobsta,
Žmogus aistros ir meilės kūrinys...