Neskambėjo malda – gal per didelė buvo bažnyčia,
Gal slogi tuštuma keikė  rytą be Tavo tylos,
Kurioje net šešėliai nuo žodžių virpėjo mažyčiais
Ir klajodami žeidė klastingam žaisme nežinios.

Dovanoti karoliai siaurėjo nuo kaklo nuslydę –
Iškilmingai po vieną sutirpo visai nejučia.
Aš pasiguodžiau Dievui, kad jau nebeliko pavydo,
Nors bemiegė malda tavo vardą kartoja nakčia.