Paklydusios sielos tarp jūros ir kranto,
per pėdsakų brūkšnį į kopas sudėto.
Per spindulio klyksmą paskendusio lanko,
iš saujos į saują akmenis mėto.

Pro tūkstančio laiptų užuovėją ramią,
kur žingsnis kiekvieno sienoje miega.
Pro liepsną, kuri juodą debesį remia,
į drobę sparnu gimtą žemę palieka.