Apmąstymai

Viskas labai keista. Štai dabar po vidurnakčio aš guliu lovoje, tarp drebančių sienų, mat kitam kambary kažkas knarkia (greičiausiai dėdė Juozas) . Aplink tamsu, bet ne taip labai. Turiu galvoje, kad matosi baldų siluetai, kurie paslaptingai bespalviai tūno laukdami ryto. Ant sienos šviečia fosforiniai delfinai, vaikystėje užlipinti mano mažyčių vaikiškų rankučių. Bet ne, keista yra visai ne tai. Kodėl mano metų metus išlaikyta bloga nuomonė apie Dominyką, pasikeitė per kelias susitikimo minutes? Žinoma juk jis mielas ir visa kita... Bet atgaivino mano pyktį vakar stadione paklausdamas:
- Atsimeni kaip vieną vasarą pas mane atostogavai? Kai aš išmaudžiau tave meduje, o paskui įmečiau į šieną?
Tai nebuvo koks piktdžiugiškas klausimas, Domas turbūt nemanė, kad aš tą įvykį taip sureikšminu ir tiesiog prisiminęs paklausė. Bet mane užplūdo karščio banga. Tie išdavikai skruostai! Man beliko tik neleisti viską juokais:
- Tu mane? Cha cha... Ką tu čia išsigalvoji?
Jis nieko nesakė, tik nusijuokė ir įdėmiai pažvelgė. Šiknius! Šiaip ar taip mes gana šauniai leidome laiką. Dominykas mokė mane laidyti aitvarą. Man nelabai sekėsi, už tai tam įdegusiam kaimo vaikinukui sekėsi puikiai. Ryškiaspalvis aitvaras raižė debesis. Taip aukštai jis buvo pakilęs! Domo tvirtos rankos laikė aitvaro virvelę, o plaukus retkarčiais pakedendavo švelnus vėjas. O kad mane būtų mačiusi Laura, klasės pagyrūnė, kuri nuolat giriasi, kad turi daug pažįstamų gražių vaikinukų. Aišku aš su ja nebendrauju, nesišneku. Laura savo vasalėm, kitom populiarumo ištroškusiom merginom garsiai pasakoja savo kvailus romanus. Lyg kitiems jos pasakojimai būtų įdomūs!

O dabar lauke lyja, krenta žemėn virsdami ratilais - lašai. Papt papt papt... Panašiai ir aš negaliu užmigti, kai mintys blaško. Jau pirma valanda nakties. Tokią valandą aš gimiau maždaug prieš penkiolika metų, apversdama tėvų gyvenimą aukštyn kojom. Tikrai taip... Jauna mergina, jaunas vaikinas ir mažas vaikelis. Turbūt mama, pirmą kartą pamačiusi savo dukrelę tarė:
- Kokia ji miela! Ir apgamėlis ant smakro! Visai kaip mano!
Ech... Net mano pačios mintys neduoda ramybės dėl kvailos pigmentinės dėmės! Man verkiant reikia tos operacijos, kuri pašalintų apgamą. Dar esu girdėjusi apie operaciją, kai su lazeriu pašalinami plaukeliai daugiau neatauga. Norėčiau ir tokios. Kiek visko galima prisigalvoti, kai neina užmigti. Kartą tėtis pasakojo, kad žmogus užmiega tada, kai apie nieką negalvoja. Aš manau, kad galvojant apie nieką (gal tiksliau negalvojant apie nieką) vis vien įsiterptų kokia mintis. Pastaruoju metu aš nieko kita neveikiu, tik galvoju. Gal vertėtų pamėginti negalvoti? Tik niekas niekas niekas. Aš galvoju apie nieką. La la la la. Net juokinga daros… Niekas niekas niekas. Niekas. Kokia šiandien diena? Ai trečiadienis. Niekas niekas niekas... Ne juk ketvirtadienis, juk jau po vidurnakčio. Šiandien turėsiu pabusti po šešių valandų. Nors greičiau tik išlipti iš lovos, - šiąnakt man nepavyks sudėti bluosto.
Beje gera žinia - mano mylimieji gimdytojai leido šį penktadienį surengti namie vakarėlį! O viskas buvo taip. Vakarop virtuvėje spaudžiau obuolių sultis (dėdė Juozas nepagailėjo jų atvežti) , kai tėtis tarė, tiksliau būtų pasakyti sušuko norėdamas perrėkti sulčiaspaudės keliamus decibelus. Gerai neišgirdau, bet man atrodė, kad paskutinis žodis buvo „pasilinksminti“ .
- Ką? – mūktelėjau.
- Ar nenorėtum surengti savaitgalį vakarėlio? Kartu su Dominyku tau būtų neprošal pasilinksminti.
Nežinau, kas man pasidarė, bet paspringau. Ne, aš burnoj nieko neturėjau. Regis pradėjau vemti oru. Nesvarbu. Laimei Dominykas buvo duše ir nematė mano idiotiško elgesio. Tėtukas paklausė:
- Ei, Saulute... Is everything OK?
Nekenčiu, kai jis į savo kalbą įmeta keletą angliškų frazių. Tą kalbą pramoko pora metų padirbęs Londone. Norėjau pasitikslinti, ar tėtis sakė „pasilinksminti“ ar „pasimokyti“. Nors antras variantas atrodė įtikinamesnis, paklausiau:
- Viskas gerai. Tik man pasigirdo, kad siūlei man surengti vakarėlį.
- Aš ir pasiūliau, - atsakė tėtis, stebėdamasis, kad jo – tokio šaunaus vyruko duktė ne tik visapusiška nukvakėlė, bet dar ir priekurtė.
Tas vakarėlis bus tam tikra prasme Domo išleistuvės. Jis grįš namo sekmadienį. Laikas bėga taip greitai. Turbūt neminėjau, kad Dominykas dar ir puikus matematikas. Sugebėjo man išaiškinti lygtis, iš kurių ruošiuosi gauti mažiausiai aštuonetą… Oi jau ir miegas suėmė!