užmestukas
ošia
blakstienos
popierinis aidas
stovi žingsnyje sekundė
laiko atraižos geria rūdijantį orą
mirštanti judesio spyruoklė žinojimą svaido
buku lašu smingu į pilką masę prasmės paliesti
kedenu nematomą turtą nors kandys šilumą mėgsta
negesinu vožtuvų švyti volframai extempore vabalo dvasios
kutenasi mirksnis nė mirkt nemirt užmerkti rytoj pasibaigsiu į šviesą
pabaiga kūrena spalvotą deguonį kad tamsoje atsimerkčiau
ušvydimas svyruoja ant tūkstanties kopėčių aukščio
siuvinėju akmenis erdvėj sustingusio noro
tobulo karsto medvarščių varjetėse
po žingsnį į žmogų ir atgal
kur reliatyvas dievu
apsimėtė
aklas