Ach, tie metai...Ir ko jie taip skuba?
Lekia, krenta lyg galvą pametę.
Keičia viską–jausmus, veidą, rūbą
ir prabėga sudie nepasakę.

Šios tėkmės sustabdyti negalim...
Veide raukšlės ir galvos šerkšnotos.
Bet džiugu, kad širdis ne jų valioj–
spurda , plazda lyg paukštė sparnuota.

Dar jaunystė širdutėj gyvena.
Kiek ilgai?Šito niekas nežinom.
Na ir kas, kad jau kūnas paseno,
bet širdis pilna meilės laukimo.