Kokia graži viltis žėrėjo prieš akis, kokia graži!
Atrodė, degė paslapčių ugnim, liepsnojo,
Lyg vartais atvertais iš pasakų išplaukusi pilis,
O bokšte jos svečiams  trimitai grojo.

Dar žingsnis, kitas ir laimės skraistė – tavo rūbas,
Su juo nauji džiaugsmai, atgimę aistros ir troškimai
Pažint, pasiekt, paimt, nugrimzt į gėrio jūrą,
Kurioj - brangių žmonių palaiminti likimai.

Graži viltis. Lyg mano sodo pirmas prasiskleidęs žiedas,
Kai ryto saulė spinduliu pavasarį jį žadina.
Tada girdi, kaip rasos lašas švelniai žemėn rieda,
O dangus vėlei žmogų džiaugtis ir gyventi ragina.

Tiktai viltis trapi. Tai kibirkštis papūtus vėjui,
Kuri retai pajėgia virst į liepsną, greitai gęsta.
Ir viską, ką matei, ko siekei, apie ką svajojai
Įaudžia sutemos į netekčių painiausią raštą.

Viltie viltie, negesk, gal tik trumpam užmiki,
Aš lauksiu kito laiko, kito meto,
Kad vėl man šviesele delne karšta nušvistum
Ant bėgančio į tolius mano tako.