Tai ne kalnų trobelėje
Palikti atšalę obuoliai cinamono
Einantiems, trupinių nebarstantiems,
Tai tik siuntinys,
Nutylėta kaklaraište perrištas.
- - -
Ji bėgiojo kojomis,
Apautomis lelijomis,
Šuliniuose gėrė akvarele ištapytą vandenį,
O grįžus į trobelę
Įvaikintas lakštingalas maitino
Skambėjimu, išvogtu
Upės akmenų.
- - -
Jis buvo paukštis,
Snapu atrakinęs virbus geležinius,
Medinio griūvančio bokšto.
Čia jis susinešė lizdą
Išdžiūvusių plukių
Ir vaiduokliais pilies gąsdino
Lakštingalas, retėjančių plunksnų.
- - -
Dar buvo berniukas,
Jojantis ne ant žirgo baltuolio,
Saulės myluoto.
Jojo jis asilaičiu,
Rastu pasigėrusiu laime.
Žaliais laužais ir svylančiu cinamonu
Viliojo trobelės gyventoją.
- - -
Jie sekė ateitis,
Neišpasakotas ir neparduotas paukščių,
Sluoksniuotas metų skirtingų
Žemuogės lapų,
Susisukusių nuo saulės tylėjimo
Į vieną rūkstantį dūmą.