Du maži berniūkščiai, iš tolo nepaprastai panašūs vienas į kitą lyg būtų dvyniai, iki tol ramiai žaidę, staiga sužiuro į kieme pasirodžiusį vyrą, kažkokį nematytą, keistą, ir dar su puokšte rožių rankoje. Astas priėjo prie jų, atsitūpė ir pasisveikino. Ne, jie nebuvo dvyniai. Vienas berniukas buvo kokiais metais vyresnis už savo brolį.
– Mama namie? – paklausė Astas šypsodamasis. Jis nenorėjo jų išgąsdinti ir sumaniai stengėsi įgyti mažųjų šių namų gyventojų palankumą.
– Taip. – Mažomis, kaip dangus žydromis akutėmis išgąstingai įsisiurbęs į nepažystamą dėdę, linktelėjo galva vyresnysis vaikas, ir matyt padrąsintas malonios šypsenos, paklausė: – Dėde, o gėles dovanosit mamai?
Astas vėl nusijuokė ir paglostė susivėlusią berniuko galvelę. Vaikai visada geri. Jie dar nesugadinti gyvenimo, nepajutę slidžių ir pavojingų jo vingių. Tie vaikiški rūpesčiai... Bet, deja, jiems viskas tik priešaky. Du keliai – išlikti arba išnykti. Pasirinkimas mažas, o reikšmė didžiulė.
Kyštelėjęs ranką į kišenę, kaip burtininkas kuris stebuklingosios lazdelės pagalba gali padaryti viską, Astas ištraukė dvi šokolado plyteles ir ištiesė vaikams.
– Imkit, vaišinkitės, nebijokit... – Jis tebesišypsojo. Keista, bet Astui neapsakomai patiko šie du dulkini, suskretę berniūkščiai. Jie pasirodė esą tokie mieli ir savi, tarytum tai būtų jo paties vaikai.
Atsisukęs į namo duris nugara, Astas nepastebėjo kieme pasirodžiusios moters.
– Mama! Mama! Žiūrėk ką dėdė davė! – džiaugsmingai šaukdami, berniukai suskubo prie motinos. – Jis geras! Jis taip sakė!
Astas atsistojo, atitiesė nugarą ir lėtai pasisuko į kieme pasirodžiusią Daivą. Pirmoji jo meilė atrodė gerokai pasikeitusi – pastorėjusi, net ne pagal metus senstelėjusi, apsirengusi nublukusiu, vasarišku, suskretusiu chalatu kuris vos dengė kelius ir atrodė per mažas, tarytum išaugtas. Kad nekliudytų į akis lendantys išsidraikę plaukai, Daivos galvą dengė užpakalyje surišta, kažkada buvusi graži, turbūt išeiginė skarelė. Tai buvo ta pati – graži, žavi, protinga mergina ir tuo pat metu visai kita moteris, pakeista laiko ir nelengvo gyvenimo, kuris jos veidą padabino pirmosiomis, dar vos pastebimomis raukšlelėmis.
Kiemu nusirito iš Daivos rankų išslydęs dubuo.
– Dieve, negali būti, Astas... – Astą pasiekė vos girdimas, dejonę primenąs jos balsas – irgi toks pažystamas ir savas. Jis priėjo prie Daivos ir ištiesė puokštę raudonų rožių, kurios kažkada būtų labai tikusios prie raudonos, bet dabar pasenusios ir išblukusios skarelės. Astas nepamiršo – Daiva labai mėgo, tiesiog dievino rožes. – Astai... – Dar sugebėjo ištarti ji. Daugiau Daiva nerado žodžių, pamiršo, prisiminė tik šį vieną vienintelį, kažkada buvusį neapsakomai artimą ir mielą vardą.
– Taip, Daiva, taip, čia aš. Tu nesapnuoji, čia tikrai aš. – Astas švelniai pabučiavo savo buvusią meilę į skruostą, įbruko į rankas gėles ir apglėbęs, tvirtai prispaudė prie savęs.
Tik kuomet Astas paleido ją iš savo glėbio, Daiva atgavo kvapą, prisiminė mokanti kalbėti ir nuo plūstančių ašarų dūstančiu balsu ištarė:
– Astai, nepatikėsi, aš tris naktis iš eilės tave sapnavau. Tarytum mes vaikštom prie ežero – nemūsų, o kažkokio svetimo, nuo kažko slepiamės, bėgam, o tas kažkas vis vejasi mus, persekioja ir nori išskirti. Dabar supratau kodėl sapnavau tave...
Nenuleidęs žvilgsnio, Astas tebetyrinėjo Daivos veidą, akis, lūpas – ieškojo kas dar joje pakito, kas atsirado naujo ir kas išliko nuo tų senų laikų, kada ši mergina buvo jo.
– Mama, mama, kodėl tu verki? – pastebėjęs, kad motina braukia skruostais riedančias dideles jaudulio ašaras, tampydamas už chalato skverno, paklausė vyresnysis sūnus. – Tau skauda? – Jo žvilgančios, išsigandę, nepatiklios akutės irgi prisipildė ašarų ir pasirengę palaikyti mamą, norėjo pravirkti. Vaiko žvilgsnis lakstė nuo motinos prie nepažystamojo dėdės, kuris, jo manymu, kažkaip nuskriaudė mamą.
– Nieko, sūneli, nieko... – Daiva priglaudė vaiko galvą prie savęs. – Aš tik susijaudinau... Viskas gerai, Andriuk, viskas gerai. Šis dėdė tikrai geras. Aš jį seniai pažystu... Andriuk, aš jo nemačiau nesuskaičiuojamą galybę metų. Todėl susijaudinau... – Ji švelniai glostė vaiko galvelę.
– Jei jis geras, tai kodėl taip seniai pas mus nesisvečiavo? – Niekaip negalėdamas suprasti, kaip geras dėdė galėjo taip ilgai neapsilankyti jų namuose, dabar jau jaunesnysis sūnus tampė motiną už rankos. Matyt jo galvelėje kilo įtarimas ar jis tikrai geras.
– Bėk, Domuk, dar pažaisk. – Daiva švelniai atstūmė abu sūnus nuo savęs. – Pažaiskit... Paskui jums viską paaiškinsiu.
Niekas nepasikeitė, tarytum tų, pro šalį praėjusių metų net nebūtų buvę. Vėsus kambarys, tas pats stalas, kėdės, sofa, kampe stovintis senas televizorius... Jie lyg laukė grįžtant Asto ir stengėsi nepakisti, bijojo, kad jis nebeatpažins jų. Net užuolaidos ant lango tebekabojo tos pačios – mėlynos, su didelėmis, rausvomis gėlėmis, tik kur kas labiau išblukę...
Daiva padėjo gėlių puokštę ant stalo ir netekusi jėgų, sunkiai susmuko ant kėdės.
– Atleisk, Astai, netikiu... Negaliu patikėti, kad tu, tai ne sapnas. Atleisk...
Ir ji, tokia pat kaip kambarys, kaip kiemas, kaip visa aplinka, tokia pat – pažystama ir vis dar miela. Astas žengė prie Daivos, pasilenkė ir pabučiavo tiesiai į karštas kaip ugnis, praviras nuo netikėtumo bei susijaudinimo lūpas.
– Dabar tiki, kad tai aš? – plačiai nusišypsojęs, paklausė Astas ir atsisėdo ant sofos. – Tu dar pameni šias lūpas? – Net pats nepajutęs, jis ėmė žaisti savo buvusios merginos jausmais.
                     – Tu buvai dingęs tiek metų... – pažadinta bučinio, prašneko Daiva. – Ko tik nekalbėjo apie tave žmonės... Tada tik ir malė liežuviais apie buvusį kaimyną kuris nuskambėjo per visą Lietuvą. Vieni įrodinėjo žiną, girdėję, kad tave pribaigė tavieji bendrai, nes su jais nesutarei. Kiti, – kad priešinaisi sulaikant ir tave nušovė policininkai. Treti, –  kad prisigrobei pinigų ir pasprukai į užsienį; dabar gyveni kažkur Kanaruose, savo didžiulėj viloj. Dieve, Astai, o tu čia – gyvas ir sveikas!
Astas klausėsi ir šypsojosi mėgaudamasis tuo didžiuliu, neįkainojamu įspūdžiu, kurį sukėlė netikėtas jo atsiradimas.
– Tavo? – paklausė jis, mostelėjęs galva į smalsiai pro praviras duris galvas kaišiojančius vaikus. Jie su didžiuliu susidomėjimu stebėjo svečią ir sutrikusią, apsiašarojusią motiną.
                     Daiva atsakė neiškart. Po pastebimos pauzės, visai neteisingai supratusi Asto klausimą ir kažkodėl jame pajutusi kaltinimą, grubokai atrėžė:
– Taip. O ką? Mūsų santykiai visiškai nutrūko ir mes seniai su tuo susitaikėme.
– Tu vis dar mane kaltini? – Astas tikrai nebenorėjo kapstytis senoje praeityje, tačiau nesusivaldė pajutęs keistą Daivos spaudimą ir, galbūt, liguistą norą išsiaiškinti kadaise nutrūkusių santykių kaltininką. – Atleisk, bet būtent tu, Daiva, paklausei savo tėvų ir manęs išsižadėjai...
– Bet, Astai, nejaugi tu manai, kad tolimesnė mūsų draugystė būtų kur nors nuvedusi? Argi mes galėjome gyventi drauge? Dabar aš tai tik dar geriau suprantu...
– Viso šito galėjo nebūti, – Astas ryžtingai nutraukė Daivos žodžius, nors pats nelabai patikėjo savaisiais: „Galėjo nebūti...“. Tai atrodė taip keista ir dengė balta dėme jo gyvenimą, nes dabar Astas nebeįsivaizdavo savęs be šios nueito kelio atkarpos, kuri atrodė neapsakomai svarbia, netgi, galbūt, pačia svarbiausia. – Žinau vieną, Daiva, – kiek atlaidžiau pridūrė jis, – tu dabar gyventum visai kitaip.
– Nebereikia, Astai, nebereikia visko prisiminti. – Pati pareiškusi kaltinimus, dabar ji atsiėmė juos ir prašė pasigailėjimo. – Viskas liko taip toli, kartais atrodo net netikra... Mes gyvenom savaip, savaip ir gyvename – taip jau ir gyvensim. Aš ir dabar laiminga. Be reikalo manai, kad su tavimi būčiau laimingesnė.
Pro atvirą langą pasigirdo į kiemą įvažiuojančio automobilio gausmas. Daiva stryktelėjo nuo kėdės ir gerokai sutrikusi, pratarė:
– Pasėdėk... Aš tuoj... Tai mano vyras...
– O ką, jis pats nesusitvarkys? – Asto klausimas suskambo rimtai, bet tuo pat metu persipildė pagiežinga pašaipa, tokia, kuria jis naudodavosi norėdamas ką nors pažeminti, įžeisti ar priversti jam paklusti.
– Aš jam visuomet padedu... Jis grįžo pamelžęs karves. Reikia...
Tačiau valingi Asto žodžiai paveikė Daivą, o gal priminė jos paklusnumą, kuriuo jis naudodavosi anksčiau, tais laikais, kuomet jie draugavo. Ji neišėjo iš kambario, o vėl atsisėdo. Tik vaikai, garsiai trinktelėję durimis, išrūko laukan, matyt kuo greičiau norėdami pranešti tėvui apie kambaryje, su mama sėdintį gerąjį dėdę, visai neįtardami ir nesuvokdami, kad jų namuose šis nėra nei laukiamas, nei geidžiamas; ir visai ne toks jau jis geras.
– Tu jį myli? – staiga paklausė Astas.
– Astai, kodėl šito klausi? – Daiva giliai, sunkiai atsiduso. – Nejaugi tave tai domina? O gal tu pavydi? – Jau ne pirmą kartą Astas sutiko šioje, kažkada galbūt mylėtoje moteryje keistą, jam svetimą atšiaurumą, o gal net priešiškumą. Nežinia kodėl, bet Daiva vėl ir vėl bandė pulti, o gal tik sąmoningai stengėsi nepasiduoti stipriai jo įtakai ir netapti tokia akla, kokia buvo anksčiau, kada mylėjo Astą – vaikiną, kuris vargu ar buvo vertas tyros jos meilės.
– O kodėl ir ne, Daiva? – Nors puolimas jam buvo svetimas, bet Astui nebuvo sunku jam atsilaikyti. Tiesa, jis tikėjosi visiškai kitokio jų susitikimo pradžios, tačiau puikiai suprato – tai tik laiko ir užslėptų jausmų protrūkio išprovokuotas Daivos elgesys. Dabar Astas tik reiškė savo mintis. – Aš mylėjau tave, – pridūrė jis. – Sutinku, buvo visko, buvo daug kitų merginų, bet tu visam gyvenimui išliksi mano pirmąja meile. O pirmoji meilė pati stipriausia ir nepamirštamiausia.
– Nereikia, Astai, prašau, nejauk mano gyvenimo. Nejauk... Jis ir be to sujukęs. – Ir vis tik, tarytum Asto išpešta, iš Daivos lūpų išsprūdo frazė, kuri leido suabejoti puikiu ir nepriekaištingu jos gyvenimu.
Daiva atsistojo ir buvo beišeinanti, bet tarpduryje jai kelią pastojo vyras.
– Kas per keistas svečias, apie kurį vienas per kitą man čiauška Andrius su Domu?
Vyro balsas suskambo dusliai, sklido pro nosį, bet atrodė susidomėjęs ir gana linksmas. Jis nužvelgė savo žmoną, paskui ant stalo tebegulinčias rožes ir įsistebeilijo į Astą, kuris savo ruožtu įbedė žvilgsnį į nepažystamą, bet savaime suprantama kuo esantį žmogų. Pliktelėjusi kakta, platūs pečiai, raumeningos, matyt prie sunkaus fizinio darbo pratusios rankos kyšančios iš po trumpų marškinių rankovių... Jis buvo gerokai vyresnis už Astą, savaime suprantama, ir už Daivą.
Nebenuslėpdama sutrikimo ir nežinia iš kur atsiradusio išgąsčio, puikiai nuspėdama galimą susitikimo finalą, Daiva šastelėjo prie vyro ir kaip dama iš senovinių romantinių filmų, atsidūrusi tarp dviejų ugnių – vyro ir meilužio, bandydama sušvelninti situaciją, paskubom prašneko:
– Susipažinkite. Čia Astas. – Jos balsas virptelėjo ir kažkaip per anksti, lyg nebaigęs ištarti reikiamų žodžių nutilo, tačiau tuoj pat Daiva vėl mostelėjo ranka, tik šįsyk jau savojo vyro pusėn, ir pridūrė: – Čia mano vyras, Vacys.
– Tas pats?.. – Nežinia, ar tai buvo klausimas Astui, ar Vacys kažką norėjo pasakyti apie save, tačiau Daiva nutraukė jo žodžius dar labiau nuo susijaudinimo virpančiu balsu:
– Taip, tai tas pats Astas. Aš pasakojau apie jį...
– Na ir... – Vėl pasigirdo tas pats duslus balsas, kuris Astui pasirodė kažkoks kvailas, netikras, apsimestinis.
Astas atsistojo ir nenuleisdamas savo atsainaus, netgi niekinančio žvilgsnio nuo Daivos vyro, žengė žingsnį ir ištiesė jam ranką. Jis suprato, šis žmogus tikrai nebuvo jo varžovu, bet vis viena, kažkuriuo momentu Vacys išdrįso pereiti jam kelią.
„Ne, aš neturiu teisės ant jo pykti, ar neapkęsti. – Astas stengėsi užgniaužti savyje kylantį pykti, kuris galėjo tapti nebevaldomu ir netikėtai išsiveržti lauk. – Jis juk nekaltas... Kal-tas tik aš pats... Manęs čia nebebuvo... Pagaliau, ko galėjau tikėtis? Viskas buvo baigta...“
Tačiau Vacio veide Astas irgi neišvydo nei džiaugsmo, nei susižavėjimo kurių, be abejo, negalėjo sukelti netikėtas jo žmonos kavalieriaus vizitas. Tiesa, truputėlį padelsęs, jis vis tik ištiesė svečiui savo sudiržusią, kietą ranką, bet įtampa jau rangėsi tarp šių dviejų, visai dar nepažystamų žmonių, kuriuos siejo tik viena moteris; moteris, kurią jie tarėsi mylį.
– Būsim pažystami, – sausai prašniaukrojo Vacys. – Ką gi, sėsk jei jau bevelijai1. Neišvarysiu gi tavęs... – su keista pagieža, atrodo apgailestaudamas, pridūrė namų šeimininkas.
Daiva su palengvėjimu atsiduso. Ji pajuto neblogą pradžią, kuri, žinant nenusakomą ir karštą Asto būdą, niekada ir niekam nusileisti nemėgstantį charakterį, galėjo būti kur kas blogesne. Taip, prabėgę metai galėjo daug ką pakeisti, bet įvykiai kuriuose pagrindinį vaidmenį vaidino būtent Astas, dar neišdilo iš Daivos atminties. Aišku, ji puikiai pažinojo ir savo vyrą. Ne, Vacys nebuvo karštakošiu, tačiau būdamas perdaug pavydžiu, Asto paveiksle jis visuomet matė buvusį žmonos meilužį. Todėl Daiva išsigando ir nebuvo tikra, ar jos vyras sugebės į savo namus įsileisti tą, kurio, berods, nekentė labiau už viską pasaulyje, nors vargu ar tam turėjo pretekstą ir teisę.
– Daiva, denk stalą. – Bent jau kol kas šie įsakmūs žodžiai išsklaidė paskutines įtampos kibirkštėles ir pademonstravo svetingumą. – Aš pats užbaigsiu darbus. Vakarieniausim.
Baigęs duoti nurodymus žmonai, Vacys apsisuko ir garsiai kaukšėdamas sunkiais, auliniais batais, ant švarių grindų palikęs purvinas pėdas, išėjo iš kambario. Daiva paskubom, atrodo pabūgusi, kad jas kas nors atims, stvėrė nuo stalo rožes ir pastatė puokštę į seną, nušiurusią vazą ant kurios šono, kažkodėl tai, puikavosi toks pat išblukęs kosmonauto Gagarino portretas.
– Astai, aš tuoj... Pripilsiu į vazą vandens... Persirengsiu... Vakarieniausime... – pabėrė ji ir vos ne bėgte buvo beišbėganti iš kambario, tačiau tarpdury sustojo, atsigręžė ir tarytum išsigandusi, kad Astas neišeitų, nedingtų, – pridūrė, o gal paprašė: – Palauk truputėlį. Aš tuoj...
1 Bevelijai – čia, atėjai (liaud.).