Spindės jo plačiabrylė aukso skrybėlė
Po saule, šviečiančia tik jam ir jo gerumui.
Jis žengs tvirtu gražiu žingsniu
Į priekį - ateities tiesiu keliu.

Žėrės jo plaukuose palaimos žiburiai.
Visur visur, kur jis praeis,
Šypsosis, juoksis medžiai ir laukai.
Jiems vėl nuliūsti jis jau nebeleis!

Ir žengs jisai, ramybės, gėrio kupinu keliu,
Į šviesų, spindintį taikingąjį pasaulį.
Jo nebelies būriai piktų žaibų,
Griaustinis nesibels daugiau į švelnią širdį.

Jis vienas, pats gražiausias iš visų,
visus visus sušildys!
Ir nebaisu bus mums su juo,
nes jis, tik jis suteiks šviesiausią viltį!

Tada susimąstysim - ar Dievas jis?
O jo akyse pamatysim - ne Dievas, o žmogus.
Tik mylintis žmogus.