Angelės vyras jau kelinta diena nebegėrė. Pasidarė šviesesnis, švaresnis. Netgi nusiskuto juoda barzda apšepusį veidą. Tačiau su Astu jis išliko nekalbus, vengė jo, žvelgė į jį su keistu nepasitikėjimu ir neslepiamu atšiaurumu. Galbūt Darius paprasčiausiai bijojo jo, o gal laikė svetimu šiuose namuose, neaišku nei iš kur, nei ko atsibasčiusiu ir sudrumstusiu įprastą kasdienybę. Pokalbis tarp jų niekaip nesimegzdavo. Bendravimas baigdavosi persimetus vos keliomis kasdienėmis, bereikšmėmis frazėmis. Net gyvendami po vienu stogu, jie sugebėjo retai susitikti. Dienomis Darius išeidavo į darbą, vakarais, kaip pats pavyzdingiausias šeimininkas, namų galva, jis triūsdavo darže, ūkyje.
Motina irgi buvo užsiėmusi: ravėjo daržą, sukosi virtuvėje...
Tik Astas ištisomis dienomis slampinėjo iš kampo į kampą, miegojo, kartais, nenorėdamas prarasti geros kovinės parengties, mankštinosi, kovojo su tariamu priešininku, po kelias valandas, atitrūkęs nuo žemiškojo pasaulio, išskriedavo į vien jam težinomas erdves ir medituodavo; betinginiaujant radęs laiko, jis žaidė su mažuoju Tomuku, kuriam labai patiko klausytis dėdės Asto pasakojimų apie tolimus kraštus, kuriuos šis, kaip tikras pasakų senelis, stengėsi perteikti tikrų pasakų pavidalu.
– Rastum kokį užsiėmimą, – kartą, kada Astas sėdėjo virtuvėje ir kvailai įsistebeilijęs spoksojo į indus plaunančią motiną, pratarė ši. – Dariui padėtum. Pats matai kiek darbo... Jis negali visur suspėti...
Į priekaištą Astas atsakė neiškart. Kurį laiką jis pasėdėjo nudelbęs galvą, ramiai linguodamas ant kojos užmesta koja, paskui staiga pakėlė žvilgsnį į motiną ir šaltai išpoškino:
– Man šito nereikia... – Atšiaurus balsas vertė sudrebėti. – Kol kas aš svečiuojuosi pas jus... Šito nesupratot? O darbo turiu, pakankamai – savojo...
– Ir kodėl tu toks užaugai, Astai? Kodėl netapai tokiu kaip visi? Gyventume kartu... Dirbtume...
– Ir iki kelių paskendę šūduos graužtume juodos duonos plutą, nes saldžiam pyragui pinigų neužtektų. – Astas nutraukė nesuspėtas išreikšti motinos mintis ir pratęsė jas, tik savaip, savais žodžiais, kuriuose suskambo užgauli ironija. – Taip, mama, taip, tu teisi – aš tikrai netoks kaip visi. Aš neprageriu pinigų, kaip tai darė tėvas, kaip dabar daro tavo žentas. Žinau, jau suspėjau suprasti, taip gyvena dauguma. O aš – ne. Tėvo nebėra – jo vietą užėmė kitas, toks pat alkašas1. kas pasikeitė? O jūs vis vargstat: ir tu, ir Angelė. Egzistuojate, nes kažkodėl nemokate gyventi. Ne, aš neteisiu jūsų. Neturiu tam nei teisės, nei noro. Nežinau, galbūt tai negerai, gal aš perdaug geros nuomonės apie save, tačiau skaitau esąs kur kas geresnis už tuos, kurie, kaip tu sakai, „kaip visi“.
– Tačiau... – motina bandė prieštarauti. Ji trumpam nutilo, bet vis tik ryžosi išsakyti savąsias mintis, nors jos vėl suskambo kaip priekaištai. – Jie nieko nenužudė. Jų sąžinė švari ir prieš Dievą, ir prieš žmones. O kas laukia tavęs? Kalėjimas, gėda... Mirtis kur nors patvory... Tu bent supranti, kad aš nemiegu naktimis – bijau dėl tavęs. Krūpčioju kaskart, kada tik matau pro šalį pravažiuojant policijos automobilį...
– Be reikalo, mama. – Astas dar sykį nutraukė jos žodžius. – Žinok viena – kalėjiman aš nesėsiu. – Jis nežėrė raminančių frazių, o kalbėjo šaltai ir negailestingai. – Mama, tu teisi mane? Teisk – tai tavo teisė, gal net pareiga. Vaikai dažnai nuvilia tėvus. Aš iš tokių. Džiaukis, kad turi bent dukrą, kuri tavęs nenuvylė – liko su tavim ir velka lažą, nyksta ir gęsta. – Per akimirksnį iš kaltinamojo Astas sugebėjo pasidaryti kaltintoju. – Ji visai pasikeitė ir greitai taps tikra kaimo boba, nors buvo ir privalėjo išlikti gražuole mūsų giminės pažiba. Nejaugi tu net šito nepastebi? – Kaltintojo lūpas iškreipė sarkastiška šypsenėlė. – A, taip, aš pamiršau, jūs su tėvu buvote perdaug užsiėmę, kad skirtumėte bent dalelytę dėmesio savo vaikams. Kam? Jie ir taip užaugs – gatvė juos išauklės. – Dabar Astas keršijo motinai, gėlė, į gabalėlius draskė dabartį grąžindamas praeitį. – Taip, aš žudikas, bet manęs niekas neparklupdė. Aš išlikau išdidžiu. Tu taip mažai mane pažinojai, mama, o dabar nebepažysti visiškai. Visi mūsų saitai seniai nutrūko. Savo gyvenime nepadarei nieko, kad aš būčiau kitoks. Atleisk, bet netgi mano išdidumas ne tavo nuopelnas. Žinok viena, jei ateis manęs suimti, tavieji namai taps lavonais nusėtu mūšio lauku kuriuo tekės kraujo upės. – Jis iki galo išliko žiaurus ir negailestingas savo senos gimdyvės širdžiai.
Motina sėdėjo alkūnėmis atsirėmusi į stalą, delnais suėmusi žilą galvą ir tik vienas Dievas težinojo kas vyksta josios širdyje. Negailestingi sūnaus kaltinimai tiesiog smeigė aštrų peilį jai į krūtinę, o ji negalėjo gintis, negalėjo prieštarauti, nes suprato, jog jis yra teisus, jis tikrai teisus paskelbęs jai nuosprendį ir atėmęs net paskutinįjį žodį. Staiga motina atsistojo, priėjusi prie dujinės viryklės pamaišė kunkuliuojantį puodą ir neišdrįsdama pažvelgti į sūnų, virpančiu balsu prašneko:
– Taip, žinau, tu teisi mane, gal net nekenti už tai, kad mes su tėvu visiškai nesidomėjome kaip jūs su Angele augot. Žinau... Dabar tai suprantu... Turbūt jau per vėlai... Bet aš my-lėjau jus. Abu... – Motina atsisėdo prie stalo, priešais sūnų. Berods aprimusi, ji pajuto, kad gali atverti visą gyvenimą kaupusias, kažkokiam tolimam širdies kampelyje slypėjusias mintis ir bent pabandyti pasiaiškinti prieš sūnų, nors nežinojo, ar jos mintys bus išgirstos ir kaltė atleista, o gal tik sumenkinta. – Taip, manau būtum visai kitoks, jei būtume tave auklėję kitaip. Manau... Tačiau tavąja drąsa ir tvirtybe aš vis vien didžiuojuosi, sūnau, didžiuojuosi tavimi koks bebūtum: geras ar blogas, šventasis ar žudikas; ir tėvas didžiavosi – visada, iki pat mirties. Tik vieno prašau, sūnau, kas benutiktų – nebežudyk... Tai didžiulė nuodėmė. Dievas davė žmogui gyvybę, tik jis ir gali ją atimti. Tu neturi tam teisės...
– Tuomet aš Dievo pasiuntinys, siųstas vykdyti teisingumą šitam prakeiktam pasauly, – dusliai ištarė Astas, su trenksmu stumtelėjęs taburetę atsistojo ir net nežvilgterėjęs į likusią sėdėti motiną, išėjo iš virtuvės perbraukęs visas jos pastangas suartėti ir gauti atleidimą.
Kaip visada, kaip buvo įprasta, taip ir šįsyk, jie nesuprato viens kito ir nerado kelio viens kito širdin. Motina ir sūnus – neišsižadėję giminystės ryšių, bet svetimi kaip visada, pra-rado paskutinę bendrą grandį.

Pirmoji Asto mergina Daiva gyveno netoli nuo jų namų. Anksčiau iš kiemo netgi matėsi Daivos namas ir jos kambario langai. Dabar, neseniai pastatyti prašmatnūs, naujutėlaičiai namai tamsiai žaliais stogais, aptverti neaukšta, raudona tvora už kurios slypėjo kiemai apželdinti žaliomis vejomis bei įvairiaspalviai gėlynai, puikiai įsikomponavę į skurdoką kraštovaizdį, puošė buvusią apleistą dykvietę, bet užstojo Daivos namą ir tą langą, į kurį anksčiau, norėdamas sužinoti ką veikia jo mylimoji, dažnokai dairydavosi Astas. Mylimoji, o gal tik mergina su kuria jis pakankamai ilgą laiką keistai draugavo ir kuri jam teikdavo daug malonumų, bet pati susilaukdavo tik daugybės pergyvenimų.
Neapsakomai gražus, tylus, šiltas vakaras tarytum tik ir buvo skirtas pasimatymams su praeitimi. Kaip skruzdės, žmonės triūsė savo daržuose, kiemuose, aplink namus – tvarkėsi, grąžinosi, ruošėsi eilinei rytdienai. Žmonės – kokie keisti ir kvaili padarai, taip mažai tesiskiriantys nuo gyvūnų. Nesusilaukdami jokio atlygio už savo darbą, jie gali triūsti be perstojo, nes tai per amžių amžius įaugo į kaimo žmonių gyslomis tekantį kraują. Kaimo žmogus – tai keisčiausia, turbūt mutavusi žmonių rūšis, kuri ištisomis dienomis, be išeiginių ir švenčių lieja sūrų prakaitą, lenkia nugarą ir už tai gauna centus kurie greitai virsta alumi, samane, degtine... Ir taip per amžių amžius, kaip nesibaigiančioj maldoj, nežiūrint laikų ir besikeičiančių valdžių. Užburtas ratas... Netgi čia jis, tas užburtas sunkaus ir kvailo gyvenimo ratas. Amžinas ir nesikeičiantis...
Vakaro tylą drumstė šunų kiauksėjimas. Kažkur netoliese mykė karvė. Jai atsakė kita. Pro atvirą to, prašmatnaus namo langą, sklido trankios muzikos garsai ir maišėsi su įprastais kaimo akordais. Po siaurą, dulkiną gatvelę išdaužytu asfaltu zujo vaikai. Jie žaidė, šūkavo, važinėjo barškančiais, senais dviračiais...
Kaimas. Tas unikalus kaimas, prisiglaudęs prie pat miesto, netgi suspėjęs į jį įaugti, bet vis vien išlikęs kaimu – galbūt todėl, kad jis stipresnis už miestą, švaresnis mintimis ir dvasia, alsuojančia amžina ramybe bei žmonių teisingumu.
Nors į save Astas stengėsi kuo mažiau atkreipti žmonių dėmesį, tačiau nuo nieko nesislėpė ir neskubėjo – lėtai žingsniavo gatvele dairydamasis į labai pažystamą, bet tuo pat metu nepaprastai pasikeitusį jos atvaizdą ir grožėjosi atmintyje grįžtančiais praeities vaizdiniais. Jis puikiai suprato, kuo ilgiau užsibus savo gimtinėj, tuo labiau ir labiau rizikuos, nes kaip besistengtų, tokiame mažame miestelyje išlikti nepastebimu yra perdaug sudėtinga, o gal net neįmanoma. Vis daugiau ir daugiau žmonių jį pastebėdavo. Kol kas, akis į akį, Astas dar nesusitiko nė su vienu jį pažinojusiu žmogumi ar senu savo draugu. Jei ką sudomindavo jų namuose apsigyvenęs žmogus – ir Angelė, ir motina atsakydavo, kad tai senas Dariaus draugas atvažiavo pasisvečiuoti. Tačiau ši apgaulė buvo tik laikina ir reikėjo būti pasirengusiam viskam. O svarbiausia, reikėjo paskubėti dingti.
Astas stabtelėjo prie pravirų, aprūdijusių, bet tų pačių, labai pažystamų kiemo vartelių, nedvejodamas stumtelėjo juos ir įžengė į Daivos kiemą – tą patį, į kurį prieš daugelį metų ateidavo kaip į savąjį, kur žinojo esąs laukiamas ir mylimas. Po nepasikeitusį, tik kažkaip pasenusį ir nušiurusį kiemą vaikštinėjo keletas baltų vištų ir išdidus raibas gaidys. Jis pasitiko nekviestą svečią aukštai iškėlęs galvą ir plačiai išskleidęs sparnus, versdamas jį vertinti kaip tikrą šio kiemo šeimininką. Sulojo prie būdos pririštas nedidukas, gauruotas šunelis – kitas, nebe tas kuris iš tolo pažinodavo Astą ir jam atėjus, vizgindamas uodegą, sveikindavosi šokdamas ant užpakalinių kojų. Šis šuo budriai sergėjo namus ir skelbė šeimininkams, kad kažkas svetimas, kažkas, ko jokiu būdu neturėtų būti šiame kieme, įsiveržė į jo sergimas valdas.
1 Alkašas – girtuoklis, alkoholikas (liaud.).