Krištoliniai atodūsiai tavo
Vaitojo ir raivės
Į akmens
Dubenuotas žaizdas.
Buvo karas
Ir liko
Iki šiolei karingi praeiviai
Tyliai gliaudantys žodį
Į šaltas ir juodas raides.
Pranašų jau nebuvo,
Nes nešė visi, kas netingi
Iš visų ir tavęs,
Kad galėtum ir tu
Dar kažką išsinešt.
Stovėjo nuogi altruistai
Jų žodžiai prasmingi
Ar ne tos pačios raidės,
Kur žiro kadais
Ant tavęs.
Atgiedojo varpai,
Atskambino degančios lūpos.
Praeitis dabartin sukrešėjo
Ne pirmus metus.
Tik tyla jau kita
Prie nemiegančių vartų suklupus
Vis dar laukė
Ir laukia
Ir gal dar,
Duok Dieve,
Nubus.