Limpa dulkės ir purvas prie minties ir prie žodžio,
Kai pasauliui triukšmingam pradarai savo sielą,
Kai instinktai gaujos trapią savastį gožia,
Kai tvirtovėj namų nei saugu, anei miela.

Kas diena - šimtas kryžkelių, prarajos, liūnai
Ir akli sutiktieji - neverta jų klausti,
Kam iš jų pakeliui iki vėjo malūno,
Su kuriuo jau senokai manei susikauti.

Tik išduodantis jaudulį ašaros lašas
Netikrumą ir dulkes, ir purvą mazgoja.
Būt švariu taip sunku, kai to niekas neprašo
Ir kai pokyčių miglos uždangsto rytojų.

Aš ir tu...Įstumti į bejėgę vienatvę,
Nutrauktais, išduotais, apspjautais kraujo ryšiais,
Nebeturim abu ką branginti kaip akį,
Nes Būtis kaip buitis suvartota suplyšo.

Atsigręžk. Gal įbrisim į praeitį drumstą
Ir ten kūlgrindą žygiui išlikusią rasim?
Negirdi? Saujoj trupini purviną grumstą,
Ne tik man, bet ir sau gilią duobę iškasęs.