Kai rodos, kad baigiasi kelias
Ir eiti pirmyn teks vienam,
Kai kojas pavargusias gelia,
Atsigręžki, pažvelki atgal.

Atsigręžk, tyloje prisiminki,
Juk beinant, ne kartą klupai,
Siautė vėjai ir darganos merkė,
Kirto kirčiais bejausmiai  ledai.
  
Bet praeidavo lietūs ir vėlei
Švietė pakelės žalios žiedais,
Kaip džiaugeis, kad ėjai, nestovėjai,
Savimi net audras atlaikei.

Prisimink, kada šmėklos grūmojo
Gūdžioje naktyje paklaidinti,
Grįžt atgal, pasiduot negalvojai,
Sau sakei – geriau eiti ir mirti.

Ko sustojai šiandieną prie kelio,
Ko rytojum, savim abejoji?
Juk esi  ne svyruojantis medis,
Bet keleivis didžiosios svajonės.

Na tai kas, kad ir vėl mus baugina
Tamsūs paukščiai iš juodojo miško,
Na tai kas, kad teks brist per kemsyną
Ir kelionei pratęst ieškot ryžto.

Neišduok savo kelio, jaunystės,
Neišduoki šviesių idealų,
Atsigręžti gali, bet ne grįžti,
Žmogus eiti į priekį privalo.

Kai rodos, kad baigiasi kelias,
Patikėk, tai tik naujas viražas,
Kai į kalną didesnį jis gręžias,
Nuo kurio tu nebūsi jau mažas.

............................................

Nepradėkim savim abejoti,
Nė minutei vienai nesustokim.
Gal sunku, gal dar teks pakovoti,
Bet viršūnėj mums saulė šypsosis.