Gatvės žibintas
Monospektaklis, inspiruotas G. Varno „Švyturio“
Atlikėjai: vienas aktorius, vaidinantis berniuką. Pageidautina G. Ivanauskas.
Scenovaizdis – judri miesto gatvių sankryža.
Butaforinis tamsiaodis muzikantas, atseit grojantis saksofonu. Fone gali skambėti akordeono muzika.
Šviečiančios parduotuvių vitrinos.
Nuolat judantys prožektorių spinduliai turi sukurti pravažiuojančių automobilių efektą.
Gali vaikščioti scenos darbininkai ir kiti teatro tarnautojai, turintys sukurti praeivių ar šiaip dykaduonių vaidmenis.
Žodžiu, gatvė.
Centre ant šaligatvio stovi stulpas, kurio viršūnę puošia senoviškas žibintas.
Po žibintu ant šiukšlių dėžės sėdi vienas aktorius, vaidinantis berniuką. Pageidautina G. Ivanauskas. Taupant vietą ir laiką, toliau sutrumpintai jį vadinsime berniuku.
Uždanga atsidaro
Ilgoka pauzė, leidžianti žiūrovams susipažinti su scenografija, spektaklio programėle, išjungti mobiliuosius telefonus ir pasiryžti ilgam ir maloniam laiko praleidimui.
Berniukas. Na, ką gi. Anksčiau ar vėliau teks pradėti, tad ko gi dar laukti. Jūs, mieli žiūrovai, susirinkote čia šiandien, tikėdamiesi patirti neišdildomus įspūdžius, galbūt apturėti dvasinį arba moralinį malonumą, gal manėt, kad išgirsite ar pamatysite, ko neregėję. Deja deja, nežinau, kas jums visa tai prižadėjo, kas jums pripaistė visas tas nesąmones apie nepaprastą gyvenimą ir panašiai. Man labai gaila, kad turėsiu jus nuvilti, kad net negalėsiu pažerti jums kokių nors anekdotų arba pademonstruoti banalių fokusų. Net ir to aš nemoku daryti.
Tiesiog kažkada aš gimiau ir tai buvo, turbūt, didžiausia nelaimė mano gyvenime. Buvo, aišku, ir kitų, bet šita, manau, didžiausia arba svarbiausia, po kurios sekė visos kitos mažesnės nelaimės.
Labai gaila, kad sustojo geležinkelio stoties laikrodis, matot tas priešais, tai nežinau, kiek dabar valandų. Bet jūs galit man pasakyti, nes susirinkote čia kažkurią tai konkrečią valandą. Kelintai valandai jūs nusipirkot bilietus?
Žiūrovas. Šeštai.
Berniukas. Aaaa, tai dabar bus po šešių penkiolika, nes kaip visada, aišku, truputį vėlavo pradėti ir t. t. Taigi, už kokio pusvalandžio turėsiu uždegti žibintą. Nors tokio jau labai tikslaus reikalavimo ir nėra. Tiesiog reikia sutemus jį uždegti, ką aš ir darau. Jau palyginti seniai darau, trys metai ir keturi mėnesiai, kažkiek dienų, žodžiu, už šešių dienų bus penki mėnesiai. Nuo tada, kai pasimirė mano tėvelis, ir aš buvau paskirtas į jo vietą. Perėmiau jo pareigas, taip sakant.
Ir tai irgi būtų galima priskirti prie visos virtinės mane persekiojančių didesnių ar mažesnių nelaimių. O argi yra gyvenime kas nors, ką būtų galima pavadinti laime? Aš žinau, jūs visi čia esantys šimtu procentų pulsite ginčytis, kad gyvenimas susideda iš vienų tik laimių ir pasitaikančių nepasisekimų. „Ai, žinai, šiandien man nesekasi“ – sakote jūs. Arba jaučiatės esą laimingi, kai kažką pasiekiate ar laimite. Kokie jūs vis tiktai trumparegiai! Tai dėlto, kad jūs negyvenate čia, gatvėje, todėl jums atrodo, kad gyvenime yra ir neblogų arba net ir visai puikių dalykų, kuriuos aš, deja, pavadinčiau viso labo patogumais. Jūs per vėlai susimąstote apie tai, kad visa, kuo jūs didžiuojatės ar džiaugiatės, yra laikina, kad visus džiaugsmus ir jūsų vadinamas laimes anksčiau ar vėliau pasiglemžia netektys, praradimai, išdavystės ir mirtys. Jūsų artimųjų, jūsų mylimųjų išdavystės ir mirtys, ir galų gale jūsų pačių mirtys. Ir tai, kas jus maloniai dirgino, pasibaigia kada nors arba jūs numirštate didžiausiam savo apmaudui ir nusiminimui. Tada jau būna vėlu apgailestauti – „ir kam aš gimiau“, belieka tik stebėti, kaip visa, ką jūs spėjote pamilti, prie ko visa savo esybe prisirišote, nuplaukia kažkur tolyn, o jūs pats krentate su trenksmu į kapo duobę, ir ant jūsų kūno užverčiamas visas kubas žvyruotos žemės. Nors pirštus nusigraužk iki skausmo iš apmaudo, visi kiti lieka, toliau linksminasi, gyvena, juokiasi ir verkia, kažką perka ir parduoda, įsimyli arba išduoda, o tu pasmerktas nuo šiol bendrauti su sliekais ir kurmiais. Tamsoj ir drėgmėj, amžinoj tyloj, nebūty.
Todėl ir sakau, kad didžiausia nelaimė, kokia begali atsitikti – tai gimimas. Visa kita – įvairiausi patogumai ir malonumai – neatperka šitos bėdos, niekaip jos nekompensuoja, patikėkit, aš tai žinau. Aš visą gyvenimą gatvėje, čia viskas kaip ant delno: žmonių ketinimai, troškimai, susitikimai ir išsiskyrimai, didžiausių vilčių žlugimai, praradimai ir t. t. Patikėkit, geriau viso to nematyti.
Aš ir nematysiu jau nuo ryt dienos. Naikina šį žibintą, kaip ir kitus, kurie naudoja dujas. Mat pabrangus dujoms, miesto valdžia nutarė pereiti prie elektrinių šviestuvų. Taigi, matot paskutinę mano darbo dieną, tiksliau naktį. Rytoj turėsiu nešdintis, kur akys mato.
Dabar girdžiu savo ausinuke puikią gitaros partiją iš Pink Floyd „Sienos“. Nemirtingi pasažai. Neturėjau savo gyvenime nieko įstabesnio už šią muziką. Gaila, jūs negalite jos girdėti, nebent prieikite po vieną, duosiu paklausyti. Ne? Na, kaip norite.
Taip, buvau prieš tai užsiminęs apie išdavystes. Kiek daug jų patyriau, atrodos man vienam jų teko už kokį tuziną kitų piliečių. Liekate man skolingi, kas jų neturėjote. Kad ir šis pašalinimas iš tarnybos, nesuteikiant kitos vietos. Juk ir mano tėvas, ir mano senelis, ir, ko gero, prosenelis čia stovėjo. Visi nuo gimimo iki mirties. Ir aš tikėjausi čia sulaukti savo paskutinio teismo valandos. Nors gal taip ir bus.
Šiandieną buvau pas draugą, norėjau pakalbėti, gal pasiguosti, ne, ne tiesiogiai, aplinkiniu būdu pranešti apie savo keblią situaciją. Deja. Deja, jis neturėjo laiko, o gal ir noro šiandien mane priimti, jaučiau, kad mano atėjimas buvo nelauktas ir, kaip man pasirodė, nelabai pageidautinas. Jis tylėjo, aš kažką bandžiau sakyti, pokalbis nesimezgė, jis atsakinėjo puse lūpų, įsistebeilijęs į televizorių, kuriame ėjo „Simpsonai“. Sakau: „Labai įtemptas filmas“, „Jo, žinai negaliu atsitraukti“. Tai aš tada eisiu. „Aš užeisiu pas tave kurią dieną“. Gerai, sakau. Negi per tokį filmą aš aiškinsiu jam, kad neberasi užėjęs kitą dieną manęs.
Taip ir neatsisveikinau... visam laikui.
Kai aš gimiau, mama man davė vieno garsaus operos solisto vardą. Koks jis, nesakysiu, nenoriu, kad visi mane pažinotų, vadintų vardu ir panašaus familiarumo aš nemėgstu. Jeigu susidraugauju, tai lėtai, labai tausodamas save ir ne iškart pasitikėdamas kitų nuoširdumu. Tikrai turiu tam pagrindo. Teko gan dažnai nusivilti, patikėjus kitų žmonių gerais ketinimais. Todėl draugų daug aš ir neturiu. Gal teisingiau būtų pasakyti, visai jų neturiu.
Aš gi sakiau, kad nieko jūs čia įdomaus neišgirsite. Nesuprantu, iš kur toks dėmesys kažkokiam sumautam gatvės žibintui? Ačiū dievui, visa tai jau baigiasi, ryt mūsų nebus.
Ai, prisiminiau vieną tokį atsitikimą. Gal jums patiks. Šiaip niekada niekam to nepasakojau, bet kadangi tai jau paskutinė diena... Žodžiu, kartą, gal prieš kokius trejus metus, tada man buvo šešiolika, priėjo toks senis, na nežinau, kiek jam galėjo būti metų, gal penkiasdešimt, gal mažiau, toks prasigėręs matosi, apskritai tai buvo naktis, kokia antra valanda, visi padorūs žmonės jau miega, todėl nepriskirčiau jo prie visuomenės elito, ir rūbai, visa išvaizda, kvapas nebylojo esant jį tvarkingu ir šeimynišku žmogumi. O be to, tai ko jis mane paklausė, pirmiausiai išmušė mane iš vėžių, po to aš supratau, kad pilietis mažumą pakrypęs. Jis klausia manęs, reiškiasi taip: „Ei, bachūras (prisimenu žodis žodin), kaip pas tave, gerai stovi? “ Iškart nesupratau, kas, kur, kame čia reikalas. Apsidairiau ir perklausiau kažkodėl – ką jūs pasakėte?
„Sakau, ar kietą padarai? “ ir dar kažką pratęsė, to tai jau tiksliai nepamenu, nes patyriau šoką, bet kažką apie tai, kad galėtume kažkur pasimylėti. Aišku, pažodžiui tai skambėjo labai vulgariai ir čia to pakartoti aš nesiryžtu, visgi kultūringa įstaiga, o be to, aš ir nekalbu tokiais terminais. Žinoma, pasitaiko kartais nusikeikti, kas be ko, bet ten jau buvo super šlykštu.
Dieve, kokių tik nesama žmonių. Aš nusigręžiau nuo to tipo ir neatsakinėjau į kitus pasiūlymus. Galų gale jis nuėjo.
Klausimas šiaip idiotiškas. Aišku, aš suprantu, kad juo jis norėjo užmegzti kontaktą ir iškart atskleisti savo ketinimus, bet... Na kaip gali nestoveti pas šešiolikmetį? Iš tiesų tai jis tada beveik niekada ir nenusileidžia. Ir dabar praktiškai dažniausia jo būsena yra kovinėje parengtyje. Tikiuosi, per šias plačias kelnes jūs to nematot? Nors dabar aš jau išmokau jį nugesinti rankiniu būdu, bet darau tai tik labai vėlai, kai gatvėje jau nelieka praeivių, ir man tai labai patinka.
Buvo dar vienas epizodas, kurį nesmagu prisiminti, irgi iš šitos serijos. Tai įvyko prieš porą metų. Mes kažkur gėrėm su tokiais bičais, na jie man kaip ir draugai ar sugėrovai buvo. Faina būdavo su jais, nors draugais, tikrais draugais jų nepavadinsi. Kad ir dėl to, kaip jie mane paliko smigusį nepažįstamame bute. Kažkur, žodžiu, begerdami atsidūrėme. Tik jaučiu, kad man kelnes atseginėja, nuo to ir pabudau. Kažkoks gerokai vyresnis vyras man papilvę bučiuoja, aš stojuosi, jis mane laiko, šnabžda „palauk, nepyk, neik, tu man patinki“ ir panašias nesąmones, aš jau sukaupęs visas jėgas išsiveržiu pro jį link durų, jis vytis, bet spėjau kažkaip išlėkti iš to namo ir to buto, pakeliui segdamasis kelnes.
Savo bičams aš to nepasakojau. Buvo gėda, be to, gal jie nepatikėtų, kad man taip laimingai baigėsi, visą laiką jie įtarinėtų mane, kad ne viską jiems papasakojau, kad gal įvyko kai kas daugiau, negu aš pasakiau, ilgainiui gal kas paskleistų gandus, kad aš iškrypėlis. Situacija buvo nepalanki, tad aš nusprendžiau apie tai niekam nepasakoti.
Beje, jau laikas uždegti žibintą. Tai anaiptol nėra taip paprasta, kaip atrodo. Esmė ta, kad bet kas jo neuždegs, tą galiu padaryti tik aš vienas, mat kranelis, kuris atsuka dujas, yra štai šioje dėžutėje, matot, ji įmontuota į stulpą. Čia dangtelis su skaitmenimis, matot. Kas neįžiūri, gali pasinaudoti teatriniais žiūronais. Per pertrauką galėsit pasiskolinti pas teatro gembininkę. Nors čia nieko nepaprasto, toks pultelis, kaip ir ant telefono aparato. Kodą žinau tik aš, aš vienintelis visame pasaulyje. Niekas be manęs negali uždegti arba užgesinti šio žibinto. Taip jau yra nuo seniai sutvarkyta, kad bet kas užsimanęs neitų ir nesukinėtų be reikalo ar iš smalsumo dujų kranelio, nes kas čia bus, jei kas panorės, tas ir landžios. Taigi, dabar matot aš jį uždegu, kodo, aišku, aš ir jum nepasakysiu. Aš jį jau surinkau, jūs nepastebėjot, kai užkalbėjau jums dantis, tada ir surinkau. Dabar štai – jau dega. Užtrenkiu dureles ir viskas. Dabar tikiuosi jis ilgai neužges, nes įsilaužti į stulpą per šias dureles yra neįmanoma, žiūrėkit, nėra jokio plyšelio, labai sandariai užsidaro. Belieka arba griauti patį stulpą, bet tada bus sulaužytas dujų vamzdelis, įvyks stiprus dujų nutekėjimas ir to pasekoje neišvengiamas sprogimas, galingas sprogimas. Todėl, manau šis būdas išjungti žibintą yra netinkamas. Yra kitas būdas – atjungti laikinai visą dujų magistralę, nes šio žibinto atšaka eina į centrinę magistralę ir susijungia su ja jau kitos valstybės teritorijoje. Taip jau atsitiko – anksčiau šios valstybės buvo kaip vienas darinys, o dabar atsiskyrė viena nuo kitos, o dujų tinklai liko kokie buvo, esant bendrai valstybei. Tad norint išjungti šį žibintą teks diplomatiniu keliu kreiptis į kaimynus, iškart į kelias valstybes, nes keturios, o gal ir daugiau šalių gauna per šią magistralę dujas, vesti ilgas ir nežinia ar vaisingas derybas, kad laikinai būtų sustabdytas dujų tiekimas. Manau, kad susitarimas tarp šalių yra neįmanomas, netgi paaiškinti tokią kuriozinę situaciją būtų nelengva, niekas nepatikės, kad mes taip kvailai susimovėm, nepasirūpinom atsarginiu priėjimu prie kranelio, galų gale ilgą laiko tarpą vogėm dujas iš jas tiekiančios kaimynės, žodžiu padėtis nepavydėtina, ir žibintas visą tą laiką degs amžinąja ugnimi mūsų ugnies sergėtojų giminės garbei.
Bet tai bus rytoj, visa ta panika, karštligiškas išeities ieškojimas, kaltės vertimas ant vienas kito pečių ir panašiai, kaip būna tokiais atvejais.
Žinot, padarykim pertrauką, kokių penkiolikos minučių. Man reikia truputį pailsėti ir susikaupti paskutiniam veiksmui.
Pertrauka
Po pertraukos.
Berniukas. Na ką gi, jūs pasiruošę? Aš irgi pasiruošiau tam paskutiniam savo veiksmui šią naktį. Susitaikiau su tuo, kas neišvengiama, prisiminiau, kas buvo svarbiausia mano gyvenime. Aišku, svarbiausia žibintas, viskas susiję su juo, visa mano sąmoninga veikla neatsiejama nuo šios vietos, ji man labai brangi. Bet visgi buvo ir kitų momentų, kurie įsirėžė giliai man atmintin. Vakar štai ėjau pro atrakcionų parką. Dabar jis toks apleistas, vos gyvuoja, o ir tie atrakcionai pasenę kokį milijoną metų. Bet mano vaikystėje tas parkas suvaidino ženklų vaidmenį. Tada kitų atrakcionų ir nebuvo, niekas neatvažiuodavo kaip dabar kad atvažiuoja, tad buvo labai smagu suktis karuselėje atsisėdus ant kokio arkliuko ar keltis į dangų velnio ratu. Net dabar kvapą užima, prisiminus tuos vaiko įspūdžius.
Į parką mane vesdavosi mama. Kaip dabar spėju, tėtis turbūt neturėjo tam laiko dėl savo naktinio darbo prie žibinto. Dieną miegodavo. Pinigų, aišku, mes perdaug niekada neturėjome, tad apsilankymai parke buvo reti. Ir gerai pamenu, kad labai norėjau važiuoti vaikiškomis mašinėlėmis, minamomis kojiniais pedalais. Jos buvo tokios nuostabios, įvairių spalvų, blizgančiais metaliniais bamperiais, saulę atmušančiomis stiklinėmis faromis, galiniais raudonais atšvaitais, su numeriais priekyje ir gale. Bet svarbiausia, kad jomis galėjai važiuoti specialiai tam pastatytu tiltu arba tiksliau estakada, kuria nusileidęs po to pravažiuoji pro tilto apačią. Aš kaip užkerėtas žiūrėjau į vaikus, kurie nusileisdavo nuo tilto ir paskui, padarę lanką, atsidurdavo po juo ir po akimirkos kitos vėl išlįsdavo kitame tunelio gale. Man atrodė, kad tas pravažiuotas kelio galas turėtų būti aukščiausia palaima, visų svajonių išsipildymas. Ir gan ilgai kažkodėl aš negalėjau įgyvendinti tos svajonės, gal mama neturėjo tam pakankamai pinigų, gal dar kažkas buvo, nepamenu, bet galų gale ta diena atėjo, aš sėdau į kažkurios spalvos svajonių mašinėlę ir pasileidau gerai žinomu maršrutu (kito kelio, beje, ten ir nebuvo), kojomis intensyviai mindamas pedalus. Pirmiausiai aš atsidūriau ant tilto, reikėjo pavažiuoti prieš kalną, todėl gerokai uždusau, lėtai pervažiavau tiltą, grožėdamasis atsiveriančiais vaizdais ir dėdamasis labai reikšmingu, po to kelias leidosi žemyn ir suko lanku į dešinę po tiltu. Nuokalnėn mašinėlė nėrė pati, vos spėjau patraukti nesuspėjančias su besivartančiais pedalais savo kojas, kad jie skaudžiai jų neužgautų, lėkdamas dideliu greičiu visgi sugebėjau išvairuoti, neišvažiuodamas iš kelio, ir pagaliau atsidūriau po tiltu, kur mašinėle pati savaime sustojo. Aš gaudžiau kvapą, širdis daužėsi kaip pašėlusi, kol galų gale nusiraminau. Buvau po tiltu, įvyko tai, ko labiausiai troškau. Palengva ėmiau dairytis aplinkui ir į viršų. Virš galvos kabojo betoninis tiltas, juo galbūt kažkas važiavo, jis ir stovėjo tam, kad juo kažkas važinėtų, o aš buvau po juo. Virš mano galvos virė gyvenimas, kažkas būtinai ten kažką gyveno ar išgyveno, o aš tuo metu buvau po visu tuo. (Didelė pauzė)
Nemoku apibūdinti to, ką tada jaučiau, kažkokia atskleista paslaptis, kažkoks vaikiškas savo svarbumo, išskirtinumo suvokimas buvo apėmęs mane. Daug kas išdilo, išsitrynė iš atminties, gal buvo mažiau reikšminga, bet šis pojūtis pasiliko labai ryškus ir šviežias. Ir dabar dažnai, net ir šiandien, aš jaučiu savo išskirtinumą, savo viršenybę prieš kitus, savo misijos svarbą ir t. t. Aš žinau, kad šis žibintas mano dėka, mano aukos kaina degs amžinai, bet tai bus dar vėliau...
Dar vienas pojūtis įstrigo taip pat aiškiai, kaip ir anas, bet gal todėl, kad šis ne toks jau ir senas. Man buvo penkiolika metų. Tada aš pirmą kartą pamačiau moters krūtį. Nepasakosiu aplinkybių, kaip tai atsitiko, jos nėra svarbios, daug svarbiau ir man labiau įsiminė nauji erotiniai išgyvenimai.
Taigi, netikėtai aš išvydau persirenginėjančios moters nuogą krūtį. Ji buvo gal dešimt metų vyresnė už mane, mes kurį laiką gyvenome bendrame bute, ji buvo labai didelė, gal dvigubai už mane didesnė, jos krūtis, šmėstelėjusi man prieš akis, buvo labai didelė ir labai balta. Man atsitiko kažkas nepaaiškinamo, svaigulys trenkė į galvą, kartu atsirado netramdomas ryžtas ir akimirksniu atsidūriau prie jos, glosčiau jos lygius geltonus aukso spalvos plaukus ir murmėjau aistros kupinus žodžius, kartu apiberdamas jos veidą bučiniais. Nė nepastebėjau, kaip nuogas atsidūriau ant jos, nors aš tikrai nenusirenginėjau, greičiausiai ji nurengė mane, ir į lovą aš jos neguldžiau, net nežinojau, kur pas ją stovi šis baldas, bet, žodžiu, aš gulėjau ant jos, ji irgi buvo nuoga, tokia visa labai didelė ir labai balta. Dar tai, kad ji buvo labai minkšta. Man buvo nepaprastai jauku ant jos ir vietos buvo sočiai, net pagalvojau, kad būtų galima ant jos išsitekti su kokia mano ūgio liekna mergaite. Tikrai gražus būtų vaizdelis.
Taigi, aš gulėjau įsikniaubęs veidu į jos kvepiančią krūtinę, kaip žindomas veršelis, o ji kažką murmėjo man apie tai, kad aš nemokėsiu, kad nežinosiu, kada ištraukti, kad ji bijo nuo manęs pastoti ir visas tas nesąmones, kurių aš tada dar nesupratau. Tik vėliau aš jau žinojau, ką ji norėjo pasakyti, ir kad man visai nederėjo paklusti jos draudimui, kuris iš tikrųjų reiškė visai ką kita. Tada aš dar nežinojau tos užkoduotos aistros kalbos, kai žodžių reikšmės gali būti visai kitos.
Man metas, ilgiau laukti nėra prasmės. Gatvė tuščia, o ir jūs sumokėjote pinigus už valandos trukmės spektaklį, o ne už sėdėjimą čia visą naktį. Nemaniau, kad taip viskas baigsis, dar vakar nemaniau, o šiandien apsisprendžiau, kad tai nebus paskutinė mano darbo naktis. Aš nepaliksiu taip savo žibinto, mūsų žibinto, mano visos giminės žibinto, mūsų gyvenimo Švyturio. Aš lieku su juo. Jis buvo mano lopšys, o dabar bus mano kapas. Čia aš pradėjau savo kelionę, čia jinai ir turi baigtis. Sudie.
Berniukas pasikaria, pageidautina G. Ivanauskas.
Uždanga
Uždangai užsidarius, greitosios medicinos pagalbos brigada bando aktorių, vaidinusį berniuką, pageidautina G. Ivanauską, atgaivinti. Jei bandymas pavyksta, galima suvaidinti dar vieną spektaklį kurią kitą dieną. Arba galima bandyti surasti kitą aktorių, jei medikų veiksmai būtų nesėkmingi.
2005-01-29