Atėjo man į galvą vienas žodis,
Kurio reikšmės nė pats nesupratau.
Manau - labai protingai pasirodys,
Jei parašysiu šitą žodį tau.

Pakui panūdau dar daugiau rašyti.
Pasijutau rašytoju tikru.
Jutau savos šlovės vainiką švytint,
Ppuoštą deimantais ir sidabru.

Nėra  svarbu  man, ką aš pasakysiu,
Nepaisau, kas supras, kas nesupras.
Tikiuosi atradimą padarysiąs,
Sutrypdamas kitų eiles geras.

Kas man Maironis, kas man Salomėja?
Kas buvo - niekados nebesugrįš.
Jų kūnai žemėj guli sudūlėję,
Ir jų kūryba jau tik praeitis.

Tai kas, kad mintys padrikos ir tuščios
Užtat renku aš įmantrius žodžius.
Skaitys, prasmės neras, pečiais pagūžčios,
Bet eilės tai kitoniškos juk bus!