Gelia, duria, kanda, pjauna
Žmogų seną, žmogų jauną,
Orią ponią, drūtą diedą,
Kur tik nuoga, ten ir griebia.

Šaltis kala storą ledą,
Tuoj suries visus į ragą
Ir su šėlstančia pūga
Ruošias nugalėt be ką.

Braška, traška... ne, ne tvoros,
Tai tik mano vargšės kojos.
Šaltis lenda pro batus,
Laužo sąnarius senus.

Jei numesčiau metų kapą,
Greit surasčiau kitą šneką,
Krosą kojomis suraitęs,
Būčiau kaip anglis įkaitęs.

Taip, žinau dar kitą vaistą
Nuo kurio ir seniai kaista.
Tai taurelė šimtgraminė,
O joje - skaidri degtinė.

Tik ir vėl, neleidžia, šventa,
Viskas užrišta – adventas.
Nei taurelės, nei skaidriosios
Teks vėl glaustis prie savosios.

Oi, negeros šaltos žiemos,
Murksai pirkioje vis vienas,
Kad nebūtų nuobodu
Slysti žodžiais lyg ledu.

Parašai ką įmantriau -
Truputėlį ir linksmiau.
Nepatinka - švyst į krosnį,
Raitos popierius liepsnose.

Dega žodžiai, dega mintys
Ir gali save raminti -
Kai grynus niekus rašai,
Gyveni tada šiltai.