Padovanok man savo dangų. –
Tebūna šviesios visos dienos!        
Vėl susikibkime už rankų,                                      
Kad nesijaustum skaudžiai vienas.

Kada diena iš miego bunda
Ir apglėbia sparnuotą žemę,
Dar sušvytėk trumpai sekundei –
Akimirkai, kuriai gyvenam.

Nors mintimis ateik pabūti
Tarp tų draugų, kurių ilgiesi.
Eilėrašty, dainoj trumputėj
Matyki prasmę, mūzos šviesą.              

Padovanok man savo dangų,
Delnuos parnešk alyvų kvapą
Ir saulę degančią iš lanko
Pašáuk lyg rudeninį lapą.

Artėdami lyg dvi planetos
Suraskime orbitą vieną.
Net kai retėja mūsų gretos,
Tepadeda išlikti Dievas.