Tokie nuostabūs žodžiai –
Netgi žeidžia!
Beprotiškai svaiginanti naktis...
O dar skaudžiau,
Kada širdis atleidžia,
Bet dar pykčiu rusena atmintis...
Kai lūpos minkštos,
Bet netikros,
Kai rankos karštos,
Bet ir vikrios,
Kai kūnai tarsi susilieję,
O protas budi, akylėja
Kai taip saldu – ligi šlykštumo,
Kai paprasta – lig kilmingumo,
Kai negali išeit į tamsą,
O pasilikti nesaugu...