Naktį regėjau viziją:
Ėjau bekrašte smėlio dykuma.
Negailestingi saulės spinduliai
Degino galvą, pečius.
Kojos grimzdo karštame byrančiame smėlyje.
Vėjas grojo stebuklinga fleita.
Nuo kopų draikėsi byrančio smėlio plaukai.
Troškau vandens ir susitikimo.
Žinojau, - vanduo - oazėje, o kur jinai, - nežinia.
Susitikimo troškau, nes buvau vienas tarp saulės ir vėjo fleitos.
Iš tolo pamačiau artėjant žmogų.
Atrodė, jisai plaukia smėlynų paviršiumi,
Bet, kai priartėjo, pamačiau basų kojų žingsnius.
,,Būk pasveikintas,\'\' - tariau.
Jis nieko neatsakė, tik nusišypsojo ir pažvelgė giliomis akimis.
Jos spindėjo kaip gaivus oazės šaltinis.
Jisai ištiesė ranką į tolį, kur dangus susilieja su smėlio jūra,
Ir tarė: ,,Sek mane\".
Paskui iš lėto nutolo, ir aš temačiau pėdas smėlyje,
Kurių nelietė byrančio smiltys.
,,Tai Jis\", tariau sau, - ,,tai Jis\"...