Liūdnai prasidės ši istorija... Vyras ir žmona tragiškai miršta... Išgyvena tik jų sūnus, kuriam dabar 17-iolika. Galimas daiktas, kad Tomas (toks jo vardas) patyrė meilę, ir tragiškus gyvenimo posūkius.. Bet kaip yra ištiesų pamatysite skaitydami.
- Tomai,- sušuko Sandra,- Kur taip leki?

- Atsiprašau, šiandien negalėsime eiti į kiną, tiesiog negalėsime.- atsakė Tomas.

- Kas nutiko?- paklausė Sandra.

- Tiesiog negalėsime.- Pasakė Tomas.

Grįžęs namo.. Tomas dar nežinojo, kad jo tėvai mirę... Kol, neištraukė laiško iš pašto dėžutės..

\"Amerikos nacionalinė Vaikų Gynimo Ministerija\"

\"Mielas, Tomai.. Turime pranešti liūdną žinią. Jūsų tėvai skrydyje 97520 Amerika - Londonas, tragiškai žuvo. Rytoj, Jūs busite deportuotas į savo gimtinę Vokietiją, gyvensite su savo seneliais.\"

Po šio laiško Tomo akyse pasirodė ašara, riedėjo viena po kitos...

Tomas garsiai suriko.

Rytojus:

\"Amerikos oro linijos\"

Užrašas parašytas didelėmis raidėmis ir ryškiai. Čia prasidės Tomo kelionė į naująjį Jo gyvenimą.

Ar galite patikėti, Tomas grįš į savo gimtinę kurioje jau nebuvo 15-ioliką metų ir kur, net nenorėtų grįžti...

Po 7 valandų skrydžio:

- Tomai!- sušuko močiutė.- Kaip sekasi? nagi duokš seneliui savo daiktus. Lipk į automobilį.

- Kur mane vežate? Noriu žinoti, kur nuo šiol gyvensiu.- drastiškai pasakė Tomas.

Gyvensiu? Nepavadinčiau to gyvenimu. Po 2 mėn. Tomas iš senelių namų persikėlė į vaikų namus, seneliai mirė. Jiems buvo konstatuotas nužudymas.

Tomas susipažino su keliais naujais draugais tarp jų ir su Viktorija, kuri labai jam krito į akį.. Jie pradėjo vienas kitam simpatuzuoti kol galų gale Tomas pasiryžo.

- Viktorija, galiu paklausti?- pasakė Tomas.

- Taip,- atsakė Viktorija.

- Ar tu turi vaikiną?- paklausė Tomas.

- O ką?- apstulbo Viktorija susilaukusi tokio klausimo, ir šaltai atsakė:- Kas būtų jei ir neturėčiau.

- Viskas aišku.- atrėžė Tomas, jis atsistojo, dar kartą graudžiai pasižiūrėjo į Viktoriją, ir nuėjo savais keliais.

Viktorija liko be žado.

Po kelių dienų, Tomas šiaip ne taip atsigavo, po tokio sunkaus smūgio, jam tai pasirodė, net skaudžiau už tėvų netekimą.

Prasidėjo eilinė diena. Tomui šiandien daugiau pamokų nei kam kitam. Na bent taip jis pasakė savo vaikų namų grupės auklėtojai.

Eidamas gatve, Tomas vėl pamatė Viktoriją, ji buvo su savo vaikinu.

Tomas pagalvojo:

\"Galėčiau dabar prieiti ir vožti jam. Vožti ar ne vožti? Čia tas pats kaip didis Šekspyro klausimas \"Būti ar ne būti?\"

Bet, kad ir kaip kiauliškai  pasielgė Viktorija, Tomas susiėmė, nusigręžė ir praėjo pro šią porą.

Grįžęs į savo kambarį, Tomas išsitraukė iš stalčiau žiebtuvėlį, dujas ir žvakę. nepagalvokite blogai. Dujomis jis papildė žiebtuvėlį ir uždegė žvakę, mat šiandien buvo Tomo gimtadienis.

Gan liūdnai Tomas praleido savo gimtadienį, jis neužpūtė žvakės tol, kol ji visiškai nesudegė.

Atvažiavo dar viena nusivylusi pora negalinti turėti vaikų, gal šiandien tomui pasiseks, tačiau ne pora pasiėmė mažą kūdikį iš kitos grupės... Tomas nusiminė.







Vėlus vakaras, dokumentai sutvarkyti.. Einu ir nežinau kur eiti, kad galėčiau prasmegčiau skradžiai.- pagalvojo Tomas.

- Mirtis? Gal, šiek tiek per anksti.- vėl susimąstė jis.

Netrukus pro Tomą prabėgo mergina, jis neatkreipė dėmesio, kad tai Viktorija, taip, tai buvo ta pati Viktorija sudaužiusi Tomui širdį. Nieko negalvodamas jis nusekė paskui ją.

Kai Tomas rado Viktoriją susigūžusią į kampą ir apsiklojusią antklode, priėjo. Atsistojo šalia ir pamatė jog tai buvo Ji. Tomas, negalvodamas apsisuko ir jau žadėjo dėti žingsnį, bet...

Jis atsigręžė.. Ir giliai pamąstė... Ką dabar daryti...

Vis dėl to, priėjo, kad ir kiek dvejojo, priėjo ir apkabino ją...

- Kas nutiko?- paklausė nedrąsiai.

Ji tylėjo, negalėjo ištarti nė žodžio...

Po kiek laiko, Tomui pavyko išpešti tiek, jog ją išniekino jos buvęs vaikinas... Jis padėjo Viktorijai atsistoti ant kojų ir grįžti į namus iš kurių ji buvo senai išėjusi... Už pagalba Viktorija, priėmė Tomą gyventi pas save... Rodosi, jog Jo gyvenimas jau pradėjo taisyti, bet..
Galima pagalvoti, jog Tomo gyvenimas jau susitvarkė.. Tačiau, yra ne taip kaip atrodo.. Tomas gyvena tokiu pat rėžimu kaip ir globos namuose, o gal čia yra net ir blogiau.. Viktorijos tėvai į jį nežiūri kaip į žmogų, jis turi atlikti visus namų ruošos darbus už tai gaudamas lova ir maitinimą 1 kart per dieną.. Jam nelieka laiko darbui...

- Gal galėtum man surasti darbą?- tyliai sukuždėdamas paprašė Viktorijos.

- Aš pasistengsiu.- atsakė Ji.

Po kelių dienų:

\"Naujas skambutis: +4985295142\"

- Klausau.- atsiliepė Tomas.

- Girdėjau ieškai darbo.- atšovė nepažįstamasis.

- Taip, o iš kur skambinate?- užklausė.

- Iš restorano esančio netoli Tavo gyvenamosios vietos, norėčiau, kad užeitum pasikalbėti.

\"Skambučio pabaiga: 02:58.\"

Nieko nelaukdamas Tomas apsirengė ir išbėgo į restoraną nurodytu adresu..

Po ilgo pokalbio Jis gavo darbą... Dabar jam teko dieną sunkiai dirbti namuose, o vakare, nakčiai keliauti į naktinį darbą.. Išvalyti restoraną, ir būti sargu...

Sužinoję Viktorijos tėvai išvarė jį iš namų.. Tomas šito laukė mažiausiai.. Jis paprašė darbdavio, kad galėtų dirbti visą parą.. Taigi, dieną jis plaudavo indus virtuvėje, o naktį valydavo restoraną ir dirbdavo sargu..
Po kelių dienų, restorane pasirodė Viktorija su savo mama... Aš nieko nelaukdamas paprašiau padavėjo, kad šis užrašytų ant servetėlės \"Aš vis dar Tave mylių\" ir suvyniotų jos įrankius į ją. Aš žinojau, kad Viktorija pasirinks būtent šiuos įrankius, tiesiog nujaučiau. Taip, taip ir įvyko.. ji paėmė tuos įrankius prieš tai, kai atvyko jos tėtis... Ir kai ji perskaitė kas ant servetėlės užrašyta, Jis išplėšė jai ją iš rankų...

Tomas nieko nelaukdamas nuėjo prie tualetų ir palaukė kol Viktorija pasirodys... Jis paprašė susitikti ryt prieplaukoje..

Ryt diena:

- Tomai!- sušuko Viktorija.- Tomai!..

Jis atsigręžė, ir pradėjo bėgti pas Ją, jis bėgo lyg bėgtų sporto varžybose ir norėtų pirmas pasiekti finišą, tarytum paukštis kuris nenori būti mirštantis nuo sakalo snapo, tartum jūra kuri atkakliai banguoja ir nesustoja.. Jis pribėgo, apkabino ir karštai ją pabučiavo...

Po to jie sėdėjo ant prieplaukos ir prašnekėjo visą vakarą...

Viena iš jų temų buvo apie juos ir apie jų buvimą kartu.. Apie tikrąją gyvenimo meilę.. Kaip Bela kovojo dėl Edvardo knygoje \"Saulėlydis\" ir būtų dėl jo viską paaukojusi, kad tik jie amžiams liktų kartu.. Taip norėjo pasielgti ir Tomas.. jis tikrai suprato, kad tai buvo Tikroji Jo Gyvenimo Meilė...
Prasidėjo nauja diena...

Aš, Viktorija.. Ir putojantis baltas vynas..

Gera taip pabūti, kai žinai kad kažkam rūpi.. Ir, kad kažkam esi svarbus, mylima bei mylinti draugė, labai svarbu Tomo gyvenime..
Ar gali būti taip jog Tomui gresia mirtis sužinosite šioje dalyje..

Tomui eilinė darbo diena.. Bet jis šiandien su Viktorija.. Kaip pasirodo mafija ieško Tomo už tai jog jis neatsiskaitė su jais.. Ir nesumokėjo visos įmokos už narkotikus..

Kai Viktorija tai sužinojo..

- Nebenoriu su Tavimi turėti nieko bendro!- šaltai rėžė Viktorija.

- Bet kodėl?- abejingai paklausė Tomas.

- Kiek galima man meluoti?! Kiek galima sakyti, jog nieko nelegalaus nedarai ir dirbi legalų darbą?!- šiaip ne taip išrėkė ji.

- Ar galiu paklausti už ką?- bandė tęsti pokalbį Tomas.

- Tu dar drįsti?- nutraukė Viktorija,- Tarp mūsų viskas baigta!

Viktorija trenkė durimis ir išėjo iš Tomo namų.. Kuriuos jis gavo dirbdamas su mafija..

Tragiška, tačiau reikia patikėti, jog ne viskas gyvenime vyksta gerai..

Tomas, netekęs jėgų... Jis vėl bando kabintis į gyvenimą.. Tačiau po kiek laiko sužino, jog Viktorijos tėvas, tas pats niekšas yra mafijos bosas ir, kad jis reikalauja greičiau susimokėti.. Kai tai paaiškėja, Tomas dar labiau nustemba.. Viktorija, ta pati gerutė mergaitė yra pietinio rajono mafijos vadeiva.. Viena tarp minios vyrų, kurie ją bet kada gali užgauti..

Tomas susitinka su Viktorijos tėvu..

- Kur pinigai?- rėkdamas paklausė tėvas.- Neatnešei jų?!- sunerimo jis.

- A-a-š-š..-bandė aiškintis Tomas.- Negavau jų taip greit.- atrėžė.

Tuo tarpu įėjo Viktorija.. Pamačiusi, koks Tomas sutalžytas ir kruvinas, nusprendė užstoti jį, paskutinį kartą, kad tėvas paliktų jį ramybėje..

Tačiau tėvas buvo žiaurus, nepagailėjo nei Tomo, nei savo dukters Viktorijos.. uždarė juos į atskiras kameras ir laikė keturias paras be maisto ir vandens..
Po keturių dienų sunkaus gyvenimo, atsidaro Tomo kameros durys, vėl įsilieja šviesa, tai Viktorija... Tėvas paleido ją ir Tomą.. Po kiek laiko Tomas negalėjo gyventi.. Jo gyvenime dar viena nelaimė... Jis Tapo priklausomas nuo narkotikų bei sirgo kraujo vėžiu.. Jis nebegalėjo nieko pakeisti... Tiesiog paėmė telefoną ir parašė trumpąją žinutę:

Adresatas: Viktorija.
Tekstas: Miela Viktorija, aš visada Tave mylėjau, tačiau šį sykį nieko negaliu pakeisti, jei nori mane paskutinį kartą  pamatytį atvyk į miesto ligoninę...

Po 30 min:

- Tomai, kas nutiko?! ,- abejingai paklausė Viktorija.
- Nieko ypatingo, tik tiek, kad mano gyvenimo dienos jau suskaičiuotos... Tu žinai, kad aš Tave myliu ir mylėsiu... Ar nori, paskutinį kartą nueiti į prieplauką?
- Taip, labai noriu... Ten Tu man viską paaiškinsi.. – pasakė Viktorija.

Prieplaukoje:

- Tomai, tai kas Tau nutiko? – paklausė Viktorija.
- Viktorija, aš priklausomas nuo narkotikų ir sergu kraujo vėžiu... – graudžiai atsakė Tomas.
- Ką? Ne, Tu negali iškeliauti aš to neleisiu.. To negali būti... Aš maniau, kad...
- Aš žinau, ką Tu manei.. Bet to daugiau nebebus, nebebus Tų saulėtekių bei jūros.. Nebepamatysim šios jūros kartu.. Nebevaikščiosim vėlais  vakarais parke... nebelies mūsų lūpos vienos kitų baigsis ši istorija, kad ir kokia ji buvo trumpa..

Viktorijos akyse pasirodė ašaros... Ji labai susimąstė, ką padarė pasaulyje tokio blogo, kad jos gyvenimas taip klostosi... Tomo gyvybė užgeso, ir ji prisiminė Šekspyro žodžius...

Dviejų širdžių ištikima draugystė...
Jokių nepaiso kliūčių kelyje...
Juk Meilė - dar ne Meilė...Jeigu ją...
Sutriuškina klasta ar išdavystė...

Tikroji Meilė - tai žvaigždė skaisti...
Kuri nė mirksniui nepaliauja degti...
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį...
Kai laivą svaido viesulai pikti...

Ne... Meilė ne pastumdėlė Likimo...
Jai visagalis Laikas nebaisus...
Kuris naikina lūpų radastus...
Ir iš visų tą pačią duoklę ima...

Jei Tau meluoja posmai šių eilių...
Nebėr pasauly Meilės...Aš tyliu...