Iš beišsipildančio poeto užrašų

Žmonės manęs vis dažniau klausia, iš kur visa tai? Iš kur visos tos eilės, eilutės, stulpai ir stulpeliai…?

Vieną vėlyvą darganotą lapkričio vakarą (23 val. 15 min.) į mano beišsiskaidančios trobelės sklandžiai užsklęstas duris staiga ėmė kažkas vos girdimai belstis… Iš pradžių pamaniau, kad vėjas vėl išdykauja kandžios krušos gabaliukais šelmiškai sūdydamas begalinėje vienatvėje išsilydžiusį rudeninį mano būvį. Tačiau beldimas vis intensyvėjo, todėl nusprendžiau nedelsdamas įsileisti įžūliąją naktibaldą vidun, idant beišsiskaidanti trobelė anksčiau laiko nesubyrėtų ant mano ir visų joje kuo puikiausiai besijautusių pelių galvų.

Tai ką tuomet išvydau iki šiol stovi akyse ir, greičiausiai, stovės tol kol galutinai neužsimerksiu, o gal net ir tada… Beveik dviejų metrų ežys su varliagyvio galūnėmis ir aligatoriaus snukučiu. Kuprota laikysena, kaip ir pridera ežiui, paklaikusios žalios akys, kuriose vieną akimirką (taip man tuomet pasirodė) įžiūrėjau Pasaulio dugną. Visas aplipęs bala žino kuo, kvepiantis prasčiau už labiausiai apleistą vienkiemio tvartą.

„Varge“, – tariau, – „Ir kas tave tokį pagimdė?!“. O svečias akiplėšiškai tylėjo ir beveik nejudėjo iš vietos, tik kartkartėmis šiek tiek žiopčiojo grėsminguoju aligatoriaus snukučiu. Pagaliau intuityviai suvokiau, ką reikia daryti. Paskubomis nuo krosnies čiupau puodus su užkaitintu vandeniu (kaip tik ruošiausi praustis) ir beveik sklidinai pripylęs didžiulį ažuolinį kubilą, ranka parodžiau atvykėliui, kur reikia prisėsti. Jis lyg niekur nieko, tarsi pas seniai matytą močiutę užsukęs klusnus anūkėlis, visa savo chimeriška povyza sudrebinęs beišsiskaidančios trobelės orą, varliagyviškai šlioptelėjo į pragaru garuojantį kubilą ir pasijuto tarsi į gimtąsias Nilo stichijas grąžintas krokodilas.

Paskui net neatsisveikino. Išdžiovintas, dvelkiantis alijošiais ir įtrintas šaltalankių kremu taip ir iššlampsėjo į adatomis pasipylusią lapkričio krušą. Tiesa, paskui sugrįžo ne kartą. Kaip pasakų ežys su ant spyglių suvarstytomis miško bei sodo gėrybėmis. Kartais aplipęs išmintimi, o kartais tiesiog... išmatomis. Kartais jo akyse įžiūrėdavau Pasaulio dugną, o kartais iš vyzdžių smelkdavosi arktimi alsuojančios ledkalnių viršukalnės. Kiekvieną kartą vis kitoks, bet vienas ir tas pats. Pamilau kaip savo kūdikį.

Tai, kas likdavo man, atšveitus ir nuprausus „chimerą-bastūną“, ir yra visos tos eilės, eilutės, stulpai ir stulpeliai... mielieji žmonės, tiek čia tų mano nuopelnų, tiek...
aizbergas