Pamačiau už langų šįryt baltą lyg žydintį sodą
Ir kvapnios gyvasties dar stipriau pasidarė ilgu.
Bergždžia skųstis, žinau, - kad tamsa, žvarbuma nusibodo.
Tai viltis kaip drugys prisiglaudus tarp mano delnų.

Eikš arčiau - prie širdies. Kol ji plaks, tau neleisiu sustingti,
O tu sodo šakas net per pūgą dabinsi žiedais.
Ir pavasarį jaus net Kalėdų nakty mano mintys,
Kaip derli obelis nes pati juk žydėjau kadais.

Tai todėl dar plačiau atlaposiu belaukiantį glėbį,
Nubučiuosiu namų pasiilgusius mielus savus
Ir prieisiu slapčia dar į sodo šakas pažiūrėti -
Apie žiedus žiemoj gal menkutė užuomina bus.