.....Komeresta, mano begalinei nuostabai, buvo tokia, kokią ją piešė reklama. Kažkas sukišo tokią krūva kapitalo į teraformaciją, kad per tris astronominius vienetus nuo Heraklio 14 nutolęs šaltas dujinio milžino palydovas virto subtropiniais Havajais. Bet, gerbiamieji, Komerestą reikia pamatyti ir kuo greičiau iš jos dingti, jeigu jau pakliuvai ten taip, kaip pakliuvome mes. Nei aš, nei Jaša nežinojom apie Komerestos pagundas ir pavojus.

Pirmas tris dienas apduję nuo nuostabos ir alkoholio valkiojomės balto smėlio paplūdimiais, mirkom smaragdinėj „jūroje“ ir tingiai spoksojom į lengvai apsirengusias merginas. „Plieniniame Elnyje“ uždirbtų grašių užteko kelioms savaitėms, nes nevarginom savęs įgeidžiais miegoti minkštai ir valgyti sočiai. Karštos dienos, šiltos naktys ir visiška „maniana“.
- Jonai, pasisamdom čia barmenais, ką? Aš moku keletą triukų su mikseriu, pamatysi, priims. Ką? – viltingai zyzė Jaša.

Ketvirtą dieną rojuje sutikau Ją ir visi mano planai pražuvo kaip pigi dešra šuns nasruose. Ji buvo aukšta, šviesiais banguojančiais plaukais, šnekėjo lietuviškai be kalbos sintezatoriaus ir valiūkiškai šypsojosi. Taip, ji čia viena, tėvai nupirko jai kelionę į Komerestą Sorbonos baigimo proga. Koks nuosabus atsitiktinumas! Taip taip, maža mūsų Visata. Ne, ji antropologė, bet pažįsta keletą mano kursiokų iš teisės fakulteto. Ir taip toliau iki pat vakarienės ir jos viešbučio numerio. Užmigau glostydamas jos stangrų užpakaliuką, o pabudau kriogeninėje kapsulėje. C‘est la vite.

Neįsivaizduoju, kiek laiko praleidau mėgaudamasis kriogeniniais sapnais. Pabudau, savaime aišku, išsigandęs. Tačiau toks buvau ne vienas, o būti ne vieninteliu kvailiu pasaulyje yra guodžiantis dalykas, aišku, jeigu neturi dideliu ambicijų. Mus, keletą naivių Komerestoje sumedžiotų sielų, besiropščiančias iš deaktyvuotų kapsulių, pasitiko maloniai besišypsantis, idiotiškai apsirengęs vyriškis, žilstelėjusiais plaukais.
- Aš esu Tadeušas, - prisistatė, - prašau nesijaudinti, jūs esate visiškai saugūs. Mano pareigia atsakyti į visus jūsų klausimus, tačiau tik po to, kai atsigaivinsime ir užkąsime.

Tadeušas atsakė tik į tuos klausimus, į kuriuos jis norėjo atsakyti. Kadangi bendravom su jo holografine projekcija, jautėsi saugiai ir šypsojosi net tada, kai į jį skriejo arbatos puodeliai. Aš, skirtingai nuo savo likimo draugų, nesiutau ir puodeliais nesisvaidžiau, nes vis dar buvau išsigandęs kaip šlapias šuniukas vidury greitkelio. Kažkada, puse vienos ausies, buvau girdėjęs apie nelegalius nanoforgerių industrinius parkus, bet nekreipiau į tas šnekas didelio dėmesio. Pasirodo, be reikalo. Būčiau sužinojęs, kad juodoji rinka laikosi ne tik nesumokėtų mokesčių, bet ir rafinuotos vergovės dėka. Pasak Tadeušo, mums nusišypsojo laimė pakliūti į gravitolitų plantacijas. Visiškai nebūtina žinoti nei kam jos priklauso, nei kur jos yra. Bet būtina žinoti keletą taisyklių: „Agronano“ bendruomenėje viskas matuojama darbu – oras, maistas, pramogos, vanduo. Darbuotojai, kurie nevykdo normų, netenka dalies resursų. Gerai dirbantys gauna premijas. Atsisakantys dirbti yra terminuojami, bet tokių atvejų, pasak pono Tadeušo, nepasitaikė. Nes gyventi Agronane gera, mes patys tuo netrukus įsitikinsim ir, visko gali būti, laikui bėgant pasijusim kaip namie. Galbūt net sukursim šeimas, susilauksim vaikų. Tadeušas, išdidžiai šypsodamasis, prisipažino, kad prieš kelias savaites susilaukė anūko ir net negalvoja apie tai, kad kažkur galima gyventi geriau.

Niekas juo netikėjo tol, kol nepamatė Vilniaus. Mums davė savaitę laiko naudoti resursus įsikūrimui ir aš visą tą laiką, išsproginęs akis, valkiojausi dvidešimto amžiaus pabaigos Vilniaus senamiesčiu. Jokios virtualios realybės, bičiuliai, viskas tikra iki mažiausios smulkmenos. Net „Sultiniai“ Jogailos gatvėje, ta legendinė bandelių su dešrelėmis kepykla, pasitiko mane tokiais pat nuzulintais stalais kaip ir kultūrinis paveldas tikrame Vilniuje. Tik ši, beje, iš tiesų kepė bandeles ir aš išdrįsau paragauti to, ką valgė mano protėviai prieš du šimtus metų. Buvau valgęs ir skaniau. Apsigyvenau Žvėryne, nuosavame name su vaizdu į Vingio parką ir naujutėle dvidešimto amžiaus pabaigos Toyota garaže. Turėjau dar ne kartą žnaibyti sau rankas kol, palengva, šio stebuklo mozaika susidėliojo į logiška piešinį.

Gandai apie tai, kas sukūrė šitą „Vilnių“ ir kam priklauso „Agronanas“, buvo patys įvairiausi, bet nieko įtikinamo neišgirdau. Šiek tiek daugiau sužinojau, kai susipažinau su Inga. Įsimylėjau, o ji man irgi nebuvo abejinga. Bet neprisipažino esanti pono Tadeušo dukra, kol į ausį nepašnabždėjo Jaša:

- Jonai, atsargiai su Inga. Tu pernelyg toli nuėjai.
- Apie ką tu?
- Na, ji juk Tadeušo dukrelė. Tu ką, nežinojai?
- Ne. Na ir kas? – atsakiau, bet paširdžiuose nemaloniai sukuteno. „Vilniaus“ valdytojas turėjo prastą reputaciją. Ne veltui jis buvo valdytojas.
- Kaip sau žinai. Būk atsargus, ir tiek.

Kai apie tai papasakojau Ingai, įvyko scena su ašaromis, prisipažinimais ir neviltimi. Velniai griebtų, aš ją iš tikrųjų mylėjau, bet pabėgti iš „Vilniaus“ net teorinių galimybių nebuvo, o romanas su Tadeušo dukra nežadėjo nieko gero. Man tai tikrai, o Ingai... Ji nebuvo panaši į princesę stiklo bokšte, sakėsi, kad bijo dėl mano kailio. Grėsmių, kad ir koks idiliškas atrodė gyvenimas Vilniuje, iš tiesų netrūko. Visų pirma, tai buvo kalėjimas. Prabangus, bet kalėjimas. Žmonės čia žudėsi nepajėgdami susitaikyti su tuo, kad pasmerkti baigti savo dienas keliu šimtų kvadratinių kilometrų ploto sanatorijoje. Darbas plantacijose taip pat nebuvo lengvas pasivaikščiojimas, nelaimingų atsitikimų pasitaikydavo nuolatos. Prie visų šių rizikos faktorių kolonijos valdytojo nemalonė buvo tikrai ne pats smagiausias priedas.

Todėl skriedamas transporterio kabinoje niūriai mąsčiau, kad keistas apsilankymas pono Tadeušo miegamajame ir užpuolimas garaže nėra sutapimas. Kažkas nori manimi atsikratyti, bet tai tikrai ne ponas Tadeušas. Jam manimi atsikratyti tas pats, kas pirštais spragtelėti, jis tokiom kombinacijom laiko negaištų. Juo labiau, nerizikuotų oblerio kailio spalva, įsakydamas mane atvilkti ant savo lovos.

Tansporteris mane išspjovė geležinkelio stotyje. Aplink nė gyvos dvasios. Didžioji dalis gyventojų šiuo metu plušėjo Plantacijose. Man, beje, ten irgi derėjo būti, šiandien gausiu pravaikštą, o tai reiškia, kad teks kažko atsisakyti. Galbūt daugiau vaikščioti pėsčiomis. Galbūt neteksiu savaitei karšto vandens. Velniai nematė. Šiandien reikia atsipeikėti ir pagalvoti.

Išėjau į peroną ir apsižvalgiau. Jokios butaforijos – keletas stovinčių sąstatų buvo tikros kopijos. Jau buvau įpratęs, kad „Vilniuje“ veikia viskas. Jeigu žinotum, kaip.....