Kas gi laukia dienos, kai pavirstama čežančiu kiautu,
Kur nė kvapo nėra aromato svajonių, sapnų?
Kai sukimas ašies dėlei stygiaus jėgų turi liautis?
Rytmetys be dienos  - minčiai būvis mieguistai lipnus.  

Ten, už lango, buitis su Būtim atkakliai lenktyniauja,
Pakelėn blokšdama bėgikus, nesuvokusius savo jėgų,
Atidavusius syvus visus - ne tik ašaras, prakaitą - kraują.
Jie katučių verti, tą bėgimą kas matė jeigu...

Keičias vėjo kryptis.Pasisėjo vaikai ir vaikaičiai
Taip plačiai ir toli, kad pasiekt bėdoje negali.
Paskutinė auka.Tų, pirmųjų, jau pametei skaičių,
Nes buitis kaip Būtis nepripildomai buvo gili.