Kuomet stebuklai šalia, jie sunkiai matomi. O dažniausia jie būtent šalia. Džiaugiuosi, kad užtruko laikas, kuomet kasdien sugebu pasiųsti  po citatą  iš, sakyčiau, labai paprastutės, bet neįprastos knygutės „P.S.  Myliu tave“. Tai trumpos p. s.  pastabėlės iš motinos laiškų sūnui ir dukrai, tarpe kurių ir ši:
    P.S. Stebuklų nereikia toli ieškoti, jie čia pat. Ar gali  būti kas nuostabiau, kaip lerva, virstanti drugeliu, kiaušinio trynys  - viščiuku, o gilė –galingu ąžuolu?
  
   Skaičiau, o galvoje šmėstelėjo: ar reikia rodyti į tokius dalykus pasakant, kad tai stebuklai. Juk žinom, kad čia pat, aplink mus, ir net mumyse kažkas kažkaip vyksta taip, ko nemokame suprasti. Tačiau vis dėlto suprantu, kad kai iš kitų lūpų išgirsti pasakant, ką ir pats galėtum pasakyti, tuomet, regis, darosi svarbiau pačiupinėti artimiausioje būtyje, atitraukiant akis ir protą nuo dalykų, esančių toliau, toli ir tolybėse, nors tiesą sakant, naudos iš to nedaug – gilė, virstanti ąžuolu, o  kiaušinio trynys – viščiuku,  darydami stebuklus, savo misiją tęs, niekam nesistebint. Tik įdomu - kodėl? Į kokį akmenį žmoguje  atsitrenkia ir sudūžta ar užgęsta stebuklo supratimas? Kodėl man taip nedrąsu prisipažinti, kad Karlonų kalnelį lemtis apdovanojusi net didesniais stebuklais. Kodėl taip nedrąsu ir Šventąją įrašyti stebuklų sąraše? Ar ne todėl, kad baiminuosi, jog kas nors pamatęs, kaip jai meldžiuosi, neapšauks kvailiu? O tyliai, kada niekas nemato, vis tik ir persižegnoju, ir pasimeldžiu. Kai vienam kitam artimesniam bičiuliui parodžiau Šventąja, jie suglumo, neiškart mokėdami pasakyti žodį, o persižegnojo taip lyg pats Dievas ranką kryžiumi pakilnotų.. Bet yra dar vienas dalykas- juo ilgiau į ją žiūri, atidžiau stebi, tuo jos poetinė trauka darosi didesnė, galbūt teprilygstanti tik labai didžiam meno kūriniui.
    - Nagi pailsėk, pailsėk, - tarė Šventoji, užvertusi puslapį su Vidinio eilėraščiu varnui Goliui ir mano parašu po juo.- Manau, kad supranti, jog iš plunksnos tikimasi didesnių darbų. Taip juk?
    - Kalbi apie mano pažadą rašyti dienoraštį? Oi Šventoji, Šventoji, negi reikia  tikėti tuo, ką senas žmogus pliurpteli. Bet jeigu atvirai, aš ir pats norėčiau, kad taip atsitiktų. Ar atsitiks? Manau, kad ir tu tuo netiki, o juo labiau varnas Golius, su kurio pažįstami nuo vaikystės. Supranti? Kitaip sakant nuo lopšio, kuris toli toli, net daugiau negu už septynių dešimtmečių. Ačiū varnui, ačiū tau už gerus norus.
     - O jeigu,- sukruto Šventoji kažką klausti ar sakyti, bet pasijaučiau dar labiau išsekęs, kad ji pati suprato, jog kalbėdamas apie savo nuovargį, juo jai akių nemulkinu. Tokias atvejais man parankiau turėti Seneką, atsiminti jo laiškų nuotrupas ir užsimerkus po akių vokais  matyti, kaip jis gyvena antikos laikuose. Žino vyras, kad  yra viršesni  mąstytojai, tačiau jų buvimas jo sielos nealina baime, kad bus paliktas jų šešėlyje.
     Bet stop. Argi tai vėlgi ne stebuklas, užmerktose akyse matyti antikos laikus? O matau. Ir man labai miela, kai į artimiausi regėjimo lauką išeina Seneka. Aiškiai suvokiu, kad tai jo marmurinė statula, bet gyva, vaikščiojanti, judanti, kalbanti ir net nežinia iš kur ir kaip atsimenanti mane. Nepasakysi juk, kad ir aš juose kadaise buvęs.
     - Būti galima visaip, - girdžiu, - Labai visaip. Tačiau be garbės troškimo tikrai nebūčiau tuo, kuo esu  po dviejų tūkstančių metų. Be jos negalėčiau net marmuru įsižiebti tau po akių vokais. Nereikia manyti, kad tavo dienoraštis bus kam reikalingas, bet susitikimams su pažįstamais, artimais žmonėmis, tai gal vienintelį protinga vieta.
     - Dienoraštis, kaip susitikimų vieta?.
     - Ar tau nepatinka? Nei važiuoti, nei pėsčiam eiti, nei žiūrėti  į laikrodžius ar prašyti paslaugų ir malonių, kad būtumei priimtas? Štai užmerki akis ir aš jau pas tave. Svarbu, žinoma, mokėti pašaukti, bet vaizduotės stokos tau neprikiši.
     - Argi tai vaizduotė, jeigu realus kaip marmuras, o marmure tu, Lucijus Anėjus  Seneka.  
      - Kažkuo aš tau labai patinku arba labai nepatinku.
       - Būna, kad patinki, bet  būna, kad – ne.
       - O man abejais atvejais reiškia, kad esu. Bet kodėl – man? Ir tau, ir man tai reiškia tą patį- būtent, kad esu. Gal ne kaip Jėzus Kristus, tačiau, beje, mudu su juo kone vienmečiai. Nuo jo prasideda naujoji era. Berods, keturiais metais už ji jaunesni, bet tokio skirtumo  per du tūkstančius metų  jau galima  nepaisyti. Argi ne?
      Atmerkiau akis. Lyg ir nieko naujo šiame Karlonų kalnelio ir vienkiemio pasaulyje, Akys vėl pagauna Šventąja ir dabar kažkodėl lengvai patikiu, kad  ji atėjusi į šį pasaulį su specialia užduotimi - apgaubti raidę, žodį, išlaikyti knygą ir nelabai svarbu, kokia forma., tačiau jai pasisekė ta prasme, kad jos forma glaustai sukaupta, supresuota jos apdare, viršeliuose, kur nedideliame plote didžiuliu talentu sunokinta gausi daiktų įvairovė. Tai kažkuo primena televizoriaus ekraną, bet jis be įprastos jam apsišvietimo elektra; jis lyg žemė, gyvenanti natūralu gyvenimą su visais metų laikais ir jų kalendoriais - kalnai, miškai, upės, keliai ir  žmonės, o viršum jų aušta rytai, po aukštu vidurdieniu gyvena dienos ir temsta vakarai, užkeldami danguje  mėnulį ir įžiebdami žvaigždes. Ir šioje panoramoje kaip žmogaus gyvenime.
        - Šventoji, gal tu žinai, kas kalbėjęs,  kad, esa, menininkas privalo ne kopijuoti vaizduojamą objektą, bet konstruoti  jį, remdamasis savo paties individualiu suvokimu. Ar šie dėsniai būdingi ir dienoraščio rašymui?
   - Nežinau, dzieduli.
   - Betgi jeigu taip rašyčiau savo gyvenimą, galima numirt iš nuobodumo.
   - Kodėl – tik savo? – paklausė Šventoji ir nusišviesdama:- Svarbiausia  ryžtis, o ten dzievulio keliai nežinomi. Ir daugiau nekalbėk... bent man nekalbėk,  kad, girdi, Šventoji, negi reikia  tikėti tuo, ką senas žmogus pliurpteli.
(Iš \"Tada, kai Buvome...\")