.       Dabartiniame rinkos pasaulyje vieną iš aukščiausių vietų mūsų vertybinėje skalėje užima sudėtingiausias kūrinys - Žmogus. Visų pirma, žmogus yra asmenybė, o kiekviena asmenybė – individualybė. XXI amžiaus demokratinėje Europoje ypač pabrėžiamos žmonių teisės ir laisvės, tačiau kartu išryškinami ir žmonių skirtumai. Žodis individas, kilęs iš lotyniško žodžio ,,individus“,  reiškia nedalus,  yra vis dažniau naudojamas išaukštinti dar vieną svarbią vertybę nūdienos pasaulyje – asmenybę. Ir nors Žemė intensyviai šyla, vyksta globalinis atšilimas, tačiau į žmonių širdis atslenka ledynai.
       Anksčiau, kai demokratija dar nebuvo taip plačiai išplitusi ir giliai įsišaknijusi Europoje, žmonės buvo labiau susikaustę, savo nuomonės negalėjo laisvai reikšti nei politikoje, nei šalies kultūriniame gyvenime. Baimė išsakyti savo poziciją buvo paplitusi visose srityse. Ši baimė ir įtakojo visuotinės apatijos modelį Lietuvoje. Šios mūsų  skaudžios žaizdos priežastys, manau, yra beprotiška konkurencija ir akcentuojama vertybė pasaulyje – kapitalas. Ši blogybė tapo barjeru, nusidriekusiu tarp žmonių. Tai sudarė didelių kliūčių ne tik tarp individualybių, bet ir tarp tautų. Visa tai - apatija, bendravimo deficitas, amžinųjų vertybių praradimas. Tačiau nejaugi kovoti su šiuo blogiu ir jį įveikti yra neįmanoma? Vienareikšmiškai atsakysiu, jog išrauti šio blogio šaknis įmanoma ir  meno dėka mes galime stoti į kovą prieš milžiniškus ledkalnius, kuriuos reikia žūtbūt ištirpdyti mūsų širdyse.
       Mano manymu, kaip tik tai, kas galėtų pastatyti tiltus tarp tautų, yra menas ir įvairios jo atšakos. Juk menas yra tai, kas neturi apibrėžtų ir griežtų taisyklių, nereikalauja viską sudėlioti į aiškius rėmus, palieka vietos fantazijai ir individualybės raiškai. Menas, o jeigu tiksliau – dailė, teatras, šokis, kinematografija, muzika, - yra gimę iš žmogaus gražios ir turtingos sielos. Jis nereikalauja tam tikrų formulių ar pernelyg didelių investicijų, menas gali būti ranka pasiekiamas visiems. Ir taip jau yra nuo gilios senovės. Jeigu žvilgtelėtume šiek tiek į istoriją, pastebėtume, jog visą žmonijos gyvavimo laikotarpį menas buvo populiarus. Nebuvo tautos, kuri neturėtų ryškiausių savo skulptūros, literatūros ar tapybos kūrinių. Tai įrodo, jog menas gimsta iš to, kas nesikeičia, iš žmogaus sielos gelmių. Nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio, šeimos gausumo ar užimamų pareigų valstybinėje institucijoje menas vienija visus be išimčių. Tauta, turinti vertingų meno kūrinių negali išnykti, nes ji turi bendros visuotinos pagarbos ir meilės objektų, kurie visus vienija. Aš meną pavadinčiau rūgštimi, kuri ištirpdo kliūtis tarp žmonių, tiltu, kuris driekiasi tarp dviejų krantų – tautų. Be meno savo gyvenime būtume pilkesni, supančioti  individualybės atsiskleidimo baimės.
       Praėjusią vasarą man teko aplankyti meilės, romantikos ir, be abejo, meno perpildytą miestą - Paryžių. Lankiausi daugybėje Paryžiaus muziejų, mačiau architektūros kūrinius, puošiančius miestą ir suteikiančius jam autentiškos senųjų laikų dvasios. Aš Paryžių apibūdinčiau kaip paradoksaliai nuostabaus grožio miestą, pilną kontrastų. Vienoje Paryžiaus gatvės pusėje gali pamatyti prabangiausias viso pasaulio parduotuves, dizainerių galerijas, o kitoje gatvės pusėje, Senos pakrantėje, – senučiuką dailininką su berete, dryžuotu šaliku ir ginklu rankoje – teptuku. Šiek tiek toliau paėjėjus gali išvysti milžinišką pasaulinio tinklo viešbutį, o visai šalia jo – Notre Dame baziliką, kerinčią ir pritraukiančią turistus iš viso pasaulio. Gatvės pilnos įvairiausių tautybių žmonių, pakerėtų miesto grožio. Jokio pykčio, melo ar apgaulės – iš skirtingų  pasaulio šalių suvažiavę žmonės alsuoja ta pačia meno dvasia.
       Ne paslaptis, jog esant Paryžiuje neaplankyti garsaus Luvro muziejaus – nuodėmė. Kiekvienais metais į jį pasigrožėti garsiausiais meno kūriniais plūsta milijonai žmonių. Asmeniškai man, be galo didelį įspūdį paliko Leonardo da Vinčio paveikslas „Mona Liza“. Žinoma, šis paveikslas mane sužavėjo, buvo neįtikėtina jį pamatyti savo akimis, žinant, jog tai tikrai ne reprodukcija. Tačiau tai, kas sukėlė man daugiausiai emocijų, buvo lankytojų reakcijos. Toje erdvėje viskas sustoja, laikas nebetenka savo galios, žmonės pamiršta savo problemas ir kasdienius rūpesčius, mėgaujasi malonia akimirka. Galėtume manyti, jog plati tautų įvairovė, skirtingos kalbos, kultūros, papročiai ir netgi religijos gali įtakoti žmonių savitarpio nesupratimą, tačiau Luvre tai neegzistuoja. Žmonės, pakerėti grožio, užburti meno kerų tampa komunikabilesni, atsiranda noras pasidalinti įspūdžiais ir pabendrauti su kitais. Menas atveria žmonių širdis, skatina siekti pasauly gėrio ir grožio, kurti teisingos ir moralios visuomenės modelį, vienija bendrais tikslais ir diegia nuoširdumą mumyse.
       Viskas, kas gimsta iš kūrybos, yra menas. Kiekvienas menininkas yra jungiamosios pasaulio grandinės dalelė, kuri vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų gyvenimo spektaklyje, o jo dalyviais neišvengiamai esame mes patys. Vienas lietuvių poetas Eduardas Mieželaitis sakė: ,,Didelis ir tikras menas žmones suartina, padaro juos broliais.“ Taigi, tikiu, kad kuo daugiau pasaulyje bus kuriančių žmonių, tuo daugiau bus laisvų, nesuvaržytų, plačiau žvelgiančių asmenybių, ir barjerai tarp tautų išnyks. Kūryba yra visa tai, ko trūksta. Taip kaip suklupusiam – ranka, kuri padėtų atsistoti, nusivylusiam – supratimas, o likusiam vienam – bent trupinėlis meilės. Menas yra šviesa, kurios kartais taip velnioniškai trūksta.