Prisimenu, kadais seniai,
Kai medžiuos karstėsi vaikai,
Baloj gurgėjo buožgalvių šeima,
O vėjy sklendėjo piemens daina.

Tad buvo vasara nepaprasta,
Už vis geriausia, tobula.
Jos syvai girdė žemę, tekėdami kamienais,
Spingsėdami pabudus naujai dienai.

O rytmečiais gargėdavo balsingieji gandrai,
Žirgliodami tenai, kur auga ajerai.
Baloj skalavo kojeles suskirdusias,
O buožgalviai tuomet apmirdavo.

Tad buvo taip, kaip ir turėtų būti –
Visiems juk lemta gimti, žūti.
Gyvenk, žmogau, prasmingai kožną dieną,
Kad pabaigoj išlaisvintumei sielą.