„Skaudi lemtis“  

    Gimtinė, giminės – žodžiai, kuriuos vaikai pirmiausia išgirsta šeimoje, aiškinasi jų reikšmę ir perduoda iš kartos į kartą. Smalsesni domisi, kaip gyveno, ką veikė jų seneliai, proseneliai. Vienos istorijos ilgam įsimena, kitos užmaršties skraiste pridengiamos. Utenos gyventoja Adelė Motiejaitienė „savo akimis pamatytą artimųjų gyvenimą“ pasakoja knygoje „Skaudi lemtis“. Šis 151 puslapio kūrinys, išleistas Utenos spaustuvėje 2007 metais, skiriamas anūkei Ugnei ir jos proprosenelių Antaninos ir Kalisto Bėrulių atminimui.                                            
   Autorė apie save: „Gimiau šaltą sausį Čeremchovo mieste, Irkutsko srityje 1956 m. tremtinių Veronikos ir Juliaus Zubrų šeimoje. Trejų metų grįžau į tėčio tėviškę Alytaus rajone, Peršėkininkų kaime. 1973 metais baigusi Simno vidurinę mokyklą, įstojau į Kauno medicinos institutą. 1979 m. įgijau gydytojos diplomą. Tais pačiais metais atvykau į Uteną ir čia pasilikau. Dirbu Utenos pirminės sveikatos priežiūros centre šeimos gydytoja. Su vyru Romu užauginome tris sūnus ir dvi dukras. Vaikams užaugus nepasakytus žodžius sugalvojau išdėstyti popieriuje. 2006 metais pasaulį išvydo mano pirmoji knyga: „Šlavantų mokytoja“.Iki 2009 metų išleidau šešias knygas“.
   Kuklus ir vienintelis piešinėlis knygos „Skaudi lemtis“ viršelyje. Ji prasideda sakiniu: „Šiltas besibaigiančios vasaros vakaras baltu rūku pievomis plaukia“. Taip ir prasiverčia lapas po lapo iki paskutinio puslapio, kuriame irgi besibaigiančios vasaros vakaras...tik po daugelio metų. Antanina Straigytė, vėliau Bėrulienė ašis, apie kurią sukasi įvykiai – laisva Lietuva, antrasis pasaulinis karas, pokaris su tremties baisumais ir grįžimas iš tremties.
   Mažažemiui Juozui Monkeliui patinka ūkininkaitė Antanina Straigytė. Motina saugo sūnų: „Susidės su „razbainykais“ ar „kartožnykais“ – namus vėjais paleis. O neduok, Dieve, turtingesnės kieman pasižiūrės – iš vargo visa šeimyna neišbris“. Lieka Amerika.
   Straigiai turtingi ūkininkai. Daug žemės. Daug vaikų. „Šitoks būrys gražuolių: sūnelis, geros šeimos mergelę nusižiūrėjęs, tuoj ūkį paims – lengviau visiems bus. Veronika daili, sumani. Mokytoja bus. Mieste gyvens. Mažosios: Roželė, Jadvyga, tik ką pusmergėmis tapusios, galės dar ir prie brolio pasibūti, bet Marijai būtinai reikia išeiti, juolab kad kavalierius visai neblogas sukasi („nepavoš brolis po puodu“, nepaliks senmerge vyriausios, visą eilę sumaišęs vestuvių nešoks“). Tik pinigo daliai išmokėti Antanas neturės – šitiek seserų...“ svarsto tėvas. Kitaip imi vertinti ir Juozo žodžius: „...retai kada nepritikusiam žentui atitenka. Būsimieji uošviai arba visai vartus užkelia, arba nepaklusnią dukterį nuogą varguolio glėbin išleidžia. Ką su tokia?“  
   Beskaičiuodamas Straigis savo turtus ir vaikus laikosi tradicijų. Tai lengviausias būdas. Svarbiausia – neišsiskirti iš kitų. Drąsiai gali žiūrėti kaimynui į akis.
    Juozas Amerikoje sunkiai dirba, taupo, nuperka šipkartę, siunčia mylimajai ir pavėluoja. Kol ji ateina, Antanina paklūsta tėvo raginimams nelaukti, tekėti už vyresnio, bet turtingo. „Nors savaite anksčiau, nors savaite, – kartojo tėvas. – Vėlu jau dabar, vėlu“. Ir šipkartę nuslepia. „Nespėjo juodbėrių Straigiai nuo kelio sulaukti, apniuko visur. Griaustinis, žaibai pasipylė. Nelaimes, ašaras jauniesiems pranašavo“.
   Pirmoji jaunavedžių naktis. „Nei apkabinti moka, nei ašarą nubraukti sugeba, - širdo vestuvinę naktį prieš akis regėdama Antosė. – Amo netekęs sėdėjo, lyg ožys į naujus vartus žiūrėjo“. Grįžo pas tėvus. Ir? „Prisikalbino Kalistas jaunąją. Pavakare, nieko nekalbančią, ašarose paplūdusią, toliuos nematančiu žvilgsniu bežiūrinčią, namo parsivedė“. Parsivest parsivedė... „prie vieno stalo sėda, bendros lovos nekloja“. „Ar ilgai taip, Dieve, ar ilgai? – noselę nukabinęs žygiuoja Kalistas.
   Atlaidai Miroslave. „Kunigų galybės iš visų kampų suvažiavo“. „Suklupo Antanina prie klausyklos, mišparams pasibaigus, ir pradėjo savo vargelius rokuoti: kaip tėčiui atleisti negali, amžiną širdgėlą teisėto vyro širdyje pasėjusi, ir savojoj antrus metus nešioja“. Girdi „– Negalima taip, negalima, vaikeli. Danguje surišti ir žemėje koja kojon eiti turite. Bendrą guolį jau šiandien paklok. Savais vaikais uošvijos stalą apsodinti privalai“. Ir ji...
   Lietuvių šeimos gausios. Daug gimsta, bet daug ir miršta. Išnešioja po širdimi, pagimdo ir nebėra. Išeidamas ir dalelę tavęs išsinešė. Fizinių ir dvasinių jėgų. Šienapjūtės metu Kalistas Bėrulis nesamdo pagalbininkės besilaukiančiai žmonai. Paskaičiavęs vaiko atėjimo dienas, drįsta pasakyti, kad savaitė ne viena dar. Kas tokioje šeimoje moters laukia po gimdymo? Negalės vaiko glausti prie krūtinės ir gyventi jo rūpesčiais.
   Ramią Lietuvos padangę istorijos verpetai sujaukia. Bėrulių  šeimyna „tik ką kursus pabaigę, pirmąsias raides neseniai klasės lentoje užrašę, prie tėvų kojų ir vėl glaudžiasi. Visi drauge tą baisųjį marą įveikti tikisi“. Praeina pirmoji okupacija, antrasis pasaulinis karas, pokaris. Tremtis neišvengiama. Ten lieka dūlėti Kalisto kaulai. Vaikai savo gūžtas suka. Antanina į  Lietuvą grįžta su sūnumi Petru. O Juozas? Jis - lakūnas. „Baltai dažytas namelis Čikagos priemiestyje. Žalia, žalia veja, ir rožių krūmas joje. Neatsispiria rausviems žiedeliams vyras, palinksta prie jų. Giliai įtraukia malonų gėlės kvapą. „Kažin, kaip ji?“ – atsilošęs į žalsvo suolelio atlošą užsisvajoja Monkelis (Juzef Monki dabar – aikštingosios žmonos Katerinos  „prasimanymas“). Sėdėtų štai dabar kartu, anūkų galveles glamonėtų...“ „Ar surado jis laimę svetimam krašte? – svarsto Antosė. – Ar pajuto aukštybių žavesį?“
   Lietuvė moteris. Prie namų židinio prabėga visas jos gyvenimas. Šeimai, namams moteris atiduoda savo fizines ir dvasines jėgas. Apie tai pirmoji pradėjo rašyti Žemaitė. Monografijoje „Žemaitė“  J. Jasaitis teigia: „Kaip savaime aiškų, tradicišką bruožą Žemaitė vaizduoja moters ištikimybę šeimai. Žemaitės mergina ir moteris meilę sieja tik su savo šeima. Ištikimybė šeimai, jos garbė moteriai yra svarbiau už trumpalaikį nuotykį“.
    XX a. antrosios pusės rašytojos Bitės Vilimaitės  kūryboje dominuoja  moteriškasis pasaulis, jo matymas ir vertinimas. Novelėmis ji klausia: „Kodėl moters gyvenime tiek daug kančios, nesusipratimų, sugriautų likimų, nelaimių ir vargo? Kaip žmogui visa tai pakelti ir nesugniužti? Ar vargas žmogų stiprina ar jį palaužia?“
    Tokios mintys atklysta skaitant ir A. Motiejaitienės knygą „Skaudi lemtis“. Moters svajonės ir lieka jos svajonėmis.Tėvų namuose turi paklūsti tėvui , ištekėjusi – vyrui.
   Autorė rašo trumpais sakiniais, bet daug pasakančiais: „Juda visi, kruta, tik Antanina niekaip...Tik ji tvirčiau įsikibti negali, nusiraminti nepajėgia: nei Juozelio, nei Miroslavo kalnelyje atgulusių dieną – naktį nepaleidžia“, „Vokietis jau Alytų užėmė. Didžiausią rusų įsitvirtinimą papylęs, tolyn į rytus nuburzgė. Šitiek tankų metalo laužu pavertęs beveik be nuostolių yrėsi“.
   Veikėjų paveikslai nupiešti su didele meile ir nuoširdžia užuojauta jiems. Tai psichologiškai motyvuoja ir niuansuoja dramatiškus žmonių likimus. Gyvi dialogai, realistiškai perteiktos situacijos apysaką daro dinamiška. Personažų širdys kupinos gėrio: „Išlik žmogumi, ir tave likimas prisimins, - pamanė Jadzė (Antaninos sesuo) ir pajudėjo link atvykėlių (grįžtančių Antaninos su sūnumi Petru iš tremties), nors jų tuo metu nepažino. O Antanina jau Lietuvoje: „Gerumo, kad tik gerumo dabar pakaktų, - mąstė į sesers veidrodėlį dairydamasi, - grožio jau nereik“.
   Rašytoja šiuo kūriniu įamžino atminimą brangių žmonių, parodė jų kelius ir klystkelius. Per giminių istoriją atsivėrė ir Lietuvos istorija. Vietomis ji per greit perbėgta, o vertinimas?  Kažin ar tada Lietuvos ūkininkai taip galvojo? Perskaičius geri jausmai aplanko. Lietuva turėjo ir ateityje išlaikys stiprias šeimos tradicijas, kad ir kokie vėjai pūstų. Lietuvė moteris buvo ir bus verta pagarbos, nors ją lydės skaudi lemtis