Aš jį mačiau, kai brovėsi tarp žemiškų šešėlių,
Tarp rankų ištiestų į gražų rūbą, skanų kąsnį.
Mačiau, kaip žengti per erškėčius degančius turėjo,
Kad žmogų, pasimetusį tankmėj, surastų.

Suradęs, klostė į balčiausią drobę – rūką,
Į žydrą dangų švelniom rankom kėlė,
Ėjo basomis per pelkę, juodą liūną,
O žemė ašaras už kaltąjį sugėrė.

Mačiau aš angelą šviesos akimirkoj slėpiningoj,
Mačiau arti lyg būtų žvelgęs virš manęs į tolį,
Vėliau vaivorykštės spalvų žaisme nugrimzdo,
Palikęs gėrio ilgesį kaip amžinąjį grožį.

Gal žmogui tokio balto rūbo niekad nedėvėti –
Per daug  giliai į žemę kojomis įaugom,
Tačiau tikėjimą į angelą šviesos širdy turėkim,
Nes vien tik jis mums pasiklydus saugo.

Matykim savo angelą tamsios nakties ramybėj,
Matykim žiedo virpesy, kai saulė jį bučiuoja,
Matykim atminty prabėgusios vaikystės –
Tai jo balsu iš ten mums motinos dainuoja.

Balti žiedai, balta šarma ir baltas sniegas
Prie jo apsiausto bus tik balkšvas linas.
Laimę gyvenimo kely suras kiekvienas,
Jei skirtą angelą šviesos bus atpažinęs.