Dangiška mana
Kaip dangiška mana nukrito pirmos snaigės
Ir nuramino sujauktas mintis.
Iš kur suprasčiau - Saulės ratas baigias,
Tuoj pasibaigs ilgiausioji naktis.
Dar visas šėlas pumpure ar sėkloj
Gyvybės jėgą slepia po lukštu.
Ištirpo snaigės, neištarę nieko,
Lyg pažadai aukštybėse - šiukštu!
Tačiau pamatę šitą baltą ženklą
Pirmi suklego džiugesiu vaikai,
Nes nekantriausiems rodos laikas slenka,
Tiktai seniems jis duotas per trumpai.
Menu dar džiugesį jau liūdesį pažinus,
Tad pirmos snaigės - dangiška mana,
Jos nors akimirkai vaikystę sugrąžino,
Veide raukšlėtam liko šypsena.