Ūkanos
klampioj šviesoj Niagaros vandenys ūkavo
krito horizontais neliesti
rūko pašluostės bedugnėj džiūsta
žemyn
žemyn
užtrokštu drobėse
nieks nemato
šilke tik virpantys šešėliai
dūsauja
iriuos per jūras draskančių erškėčių
nors irklai mano vargani
spygliai prisirpę raižo kojas
mes juk
išniekinti ir palikti
išlikimas svilina pirštus
vandenų dykumos blėsta
sklaidos ūkanos