Kaip peršokti per vieną kandžią metų datą,
Kad niekas neprimintų, jos neprisimintų,
Būtų gerai kur nors tada kely laikyti vairo ratą,
Spidometrui matuojant antrą arba trečią šimtą.

Ir vėl sausa data lyg stulpas tau galvoj įkaltas
Begėdiškai krizena šiepdama dantis –
Sulaukei ir manęs, pavytęs dobilėli baltas,
Pažvelk nors vieną kartą tiesai į akis.

Ir kam žvalgytis, kai viskas lyg ant delno –
Kur degė laužas, vos rusena anglys, blėsta pelenai.
Buvai ant tau skirtos kalvos, o gal ir viso kalno,
Dabar švelni ramybė laukia slėnyje žemai.

Ir vis dėlto esu turtingas, turtingas ja – data,
Kuri atvėrė tiek spalvų, veidais naktis užpildė,
Net lauki jos, renki lėtai raides sudiržusia ranka,
Lipdai tau brangų žodį, kol jį krūtinė girdi.

Nereikia man gėlių, triukšmingų šūkių, kaukių, karnavalų,
Tik valandos nakties, jos begalinės gilumos,
Kad iš tenai vėl prie savęs visus metus iškelčiau savo
Ir mažą spindulį juose užgesusių akių šviesos.

Gyvenimas – tai ne plaštakės skrydis ilgą šviesią dieną
Ir ne kova arenoj žūt paskirto buliaus vaidmeny.
Gyvenimas – ėjimas basomis per pievą, per ražieną,
Ugnies nešimas pažeidžiamoj žmogaus širdy.

Gal kitas pasakytų – kad daug, jau daug, o man vis maža.
Pasaulis didelis, jame tiek pievų nebraidytų, nevaikščiotų takų.
Dar ten nebuvome, dar nepatyrėme visų svaiginančių viražų,
Be to taip miela būt eilėraščių šešėlyje mėgėju poetu.

Prabėgs ir ši diena vienodai, kaip visos kad prabėga,
Neklausdamos, ko nori, ar nenori šiandien tu.
Gal kartais žmogui reikia stabtelti, akimirkai prisėsti,
Vėliau ištarti – gyventi gera, kai žemėj taip gražu!