Išminties šuliny nėra dugno,
du žingsniai į priekį ir vienas atgal,
filosofiją galim pagrįst kompromisais,
kaip pašėlę mes lekiam putotais žirgais,
su gyvenimu žaidžiam šachmatais gambitą,
kai užverda kova viduje su savim,
siela lieka kanjonais raižyta.

Visi taikom į Dangų pro vienus vartus,
bilietų nenupirksi už saują skatikų,
surūdyję ten vartai aklinai užsklęsti,
juodai balta minia įvairiausių vėlių,
karaliai ir vargšai, nuodėmingi didikai,
juos atlydi angelai su sparnais nuleistais,
kaip paveiksle iš Siksto koplyčios.

Nesigirdi varpų, nuskandinti garsai
pradingsta tarp šauksmo ir lozungų miško,
supranti, kad būtų geriau kuo vėliau
pas padangių Pilotą į teismą atskristi.
Laikas žaisti jau baigias, paskelbs tuoj verdiktą,
prie šviesos amžinos taip ramu steriliai,
kad nenori Dangaus, vėl į Žemę svajoji sugrįžti.