Ji sėdi ant medinės kėdės, nesiekdama kojomis žemės, nedrąsiai jas supa, tačiau daržely buvo išmokyta, kad tai tik trukdo kitiems susikaupti, žinoma, moteris turėjo visai ką kita omenyje, bet ji prisimena, kaip moteris rėkė.
Ji sėdi ant medinės kėdės ir akimis žvelgia į tuščią kambarį, sakoma, kad visiškas niekas žadina vaizduotę, o gal taip ir nesakoma, bet mergina taip supranta tuštumą. Kaip didelį mūzos puodą, iš kurio gali semtis visko kiek tik tau reikia.
Ji sėdi ant medinės kėdės ir trindama delnus vieną į kitą apsimeta, kad jai šalta, tai didelis melas, bet niekas nemato, ji tuštumoj, čia galima naudotis vaizduote, dabar ji filme, čia niekas nebūna tikra, todėl ji drąsiai vaidina, kad baigia sustingti iš šalčio.
Ji sėdi ant medinės kėdės ir verkia, ašaros susirenka ir išmeta pro kairį petį, niekas nematė, kaip viskas nutiko, niekas ir nematys, nes ašarų jau nebėra.
Ji sėdi ant medinės kėdės.
Kėdės nebuvo.
O ji tik miražas.