Mano rankos vis užkabindavo stygas. Iš lėto, švelniai, glostydami šaltą jų paviršių, pirštai vis pakildavo ir nusileisdavo. Jaučiausi išsemtas, ištuštintas, žmogus, iš kurio buvo atimta siela. Bet muzika… Lašėdama į krūtinę ji tarsi grąžino tą pilnumą.

Keista. Neprisimenu šitos dainos pavadinimo. Neprisimenu, kada išmokau, kur ją išgirdau… Tai buvo viena tų dainų, kurios tiesiog įaugę į vidų, gyvena ten, kažkokiame apkerpėjusiame kampe ant senovinės sofos ir retkarčiais, kai šuo nuverčia stiklinę su vandeniu, ją vėl pastato ir pripildo.
- Laša tyras vanduo… – vos krutindamas lūpas dainavau. – Ar tai lyja lietus, ar praskrido pro šalį angelas…
- Karoli?
Tarpduryje stovėjo sesuo. Ranka taip ir sustingo ant grifo. Dešiniosios pirštai laikė prispaudę stygas tarsi prašydami, kad truputį patylėtų.
- Gražiai groji.
- Ačiū.
- Pagrok dar.
- Ką?
- Tą, kur dainavai.
Surinkau pirštais akordą. Įkvėpiau to kvepalų aromato, kuris sklido nuo jos per visą mano kambarį, ir atsidusęs pradėjau.

Dainavau. Greta prisijungė, o aš pasimečiau – mūsų balsai tokie skirtingi, todėl tik pabaigiau eilutę ir nutilau. Bet Greta dainavo. Stovėjo tarpduryje, žiūrėdama į langą ir judindama pirštus taip, tarsi ji pati grotų.

Keista buvo ją tokią matyti. Nebuvo tokia – savo juodus plaukus ji surišdavo į kuodą, dar labiau išryškindama smakro liniją ir ilgą kaklą, apsivilkdavo juodą prigludusią maikutę ir languotas kelnes. Ranką puošdavo dygliuota apyrankė ir keletas žiedų. O šiandien ji stovėjo įsisupusi į geltoną megztinį ir senas mamos kelnes. Juodi plaukai driekėsi ant pečių. Riešai atrodė tokie trapūs…
- Tau viskas gerai? – paklausiau mums nutilus.
- A? Man? Aa... – pasimetė. – Gerai, manau.

Papurčiau galvą. Girdėjau, kaip Greta suprunkštė.
- Toks juokingas atrodai, kai purtai galvą. Tos garbanos…
- O tu keista.
- Kuo?
- Seniai taip nesirengei.
- Žinau.
- Tai kodėl?
- Nes šiandien ta diena.
- Ta diena? - nustebau.
- Ta diena, kai viskas per daug paprasta kad apsunkinčiau savimi.

Nesupratau jos. Sesuo, mano tikra sesuo, man buvo per sudėtinga. Atsimenu, kai augom. Kai ėjom kartu į darželį. Kai ji pavydėjo, jog eisiu į pirmą klasę anksčiau už ją ir taip norėjo mokytis, kad metų skirtumas jai ištirpo - nuėjom abu.

Aišku, jos nepriėmė - keturmečių vieta darželyje, ne mokykloje. Po to visą savaitę ji vaikščiojo atsukusi man nugarą, taip pyko, kad aš ėjau į pirmą klasę.

- Karoli?
- Taip?
- Atsimeni pernai vasarą?
- Kai prie ežerų buvom?
- Aha.
- Norėtum šiemet?
- O tu?
- Aš norėčiau. Pasiilgau tėčio.
- Tai važiuok.
- Bus liūdna be tavęs. Važiuokim abu.

Tėvas turėjo sodybą prie ežerų. Greta buvo daug artimesnė su juo nei aš. Bet mama norėjo, kad bent retkarčiais susitiktume. Juk man reikia tėviškos rankos, kaip sako ji.

Pernai buvo smagu. Tėvas turėjo daug darbo biure, todėl retai buvo namie. Dažniausiai būdavom tik mes, na, dar kartais ateidavo sodininkas (tėvas augino dekoratyvinius medelius) apkarpyti medžių. Rytą, vos tik pakirdę, bėgdavom į ežerą, paskui užbėgdavom pas kaimynę kavos su šviežiomis bandelėmis ir medumi. Likusiam laikui prasimanydavome veiklos – eidavom gaudyti vėžių, žaisdavome slėpynių tarp netikrų tėčio gyvūnų… Gera vasara.

Kai tėvas grįždavo namo, veždavosi mus į kokią šventę, dažniausiai kitoje ežero pusėje. Vienąkart plaukėme valtele, buvo daug smagiau, bet tėvas bijojo,  jog iškrisime. Kvaila tėviška baimė. Nesupratau jos.

Vėliau, kai tėvas negrįždavo ir naktimis, patys, dviese, Karolis ir Greta, brolis ir sesuo, plaukdavome į ežerą ir sėdėdavome, kol prašvisdavo - rūkas, kuris kilo nuo vandens, neleisdavo matyti kelio, o anksčiau, dar nepradėjus kilti rūkui, dar nepradėjus aušti rytui, nenorėdavome plaukti atgal - rūkas buvo paslaptingas, į savo balkšvą apsiaustą įsupdavo ir mudu, valtelė lėtai linguodavo visai nekeldama triukšmo, kažkur netoliese skambčiodavo varpelis, pranešdamas, kad rūke slepiasi ir žvejas, plaukiantis rytinės duonos į mūsų krantą.

- Gerai. Važiuosiu.
- Ačiū, – nusišypsojo Greta ir pašokusi iš vietos uždarė mano kambario duris.

Pirštus vėl padėjau ant stygų. Bet groti nebesinorėjo, todėl gitarą paguldžiau ant  lovos ir nusprendęs apsižvalgyti lauke ėmiau rengtis.

Pirmiausia, neradau vilnonių kojinių. Paskui neradau šaliko, o galiausiai nusprendžiau paprašyti jo iš sesers. Nė nepasibeldęs atidariau duris, ji gulėjo ant lovos visu garsu įsijungusi savo mp3.

Atsargiai timptelėjau ją už  kojos.