Tylėjau. Net apie pastangas geriau atsiminti, kaip Goliaus plunksna atsirado Vidinio rašalinėje, irgi neišsidaviau. Supratau, kad į mano gyvenimą įslenka kita užmaršties rūšis. Nesakau, kad amnezija nepaliko pėdsakų, bet jau galėjau net džiaugtis, kad pavyko ją įveikti. Net pradėjau užmiršti, kad ši panelė ar ponia taip meilingai buvo apkabinusi mano protą. Atrodė, kad neblogai suvokiu, kodėl varnas Golius padovanojo savo plunksną, bet numanau, kad ir jis neįtarė, kad nuo jo šitaip įteiktos dovanos pradėsiu atidžiau stebėti, kaip pradeda išslinkti atmintis, užšokusi ant žmogaus senatvės kelio. Tai dabar labiausiai, ko bijausi – ne mirties, o būti kvailiu. Galbūt tai žmogaus savijautai netgi nemenkas pliusas - ji įeina į laisvę, įplaukia į jos erdves, o visų valstybių Konstitucijos ir jurisdikcija išsilydo, išgaruoja, pakyla dūmais į dangų, vardan tos tikrosios žmogaus laisvės.
     - Užteko jums pasakyti, kad rašysite dienoraštį ir, prašau - rašyk, dzieduli. Aš, varnas  Golius, siunčiu jums plunksną. Džiugi žinia.  
     -  Sakai, džiugi žinia. Dėkingas jam. O kur jis pats?
     - Kažkokie reikalai užgriuvę. Sakė, komandiruojamas į Griškabūdį, dar kažkur. Minėjo ir Pranckynės respubliką. Maniau, kad gal apsiriko ir kalba apie Perlojos respubliką, bet- ne. Pranckynę  žinąs kažkur Suvalkijoje.
      - Komandiruojamas?
       - Jis taip savo skrydžius vadina. Žinoma, taip juos vadina, kad smagiau būtų, - kabėjo Šventoji ir man vėl parūpo žinoti, kokius dalykus dar esu užmiršęs, jau išėjus į slidų senatvės kelią. Bet jeigu tai galėtum sužinoti iš savęs, toks klausimas atrodytų bergždžias, nereikalingas. Beliko pasiryžti stebėti, girdėti ir tikėti, kaip koks nors dvasios virptelėjimas padės man suvokti, o kaip gi konkrečiai  atrodo atminties nykimo procesas ir kodėl nesigirdi, kad kas pasakytų, jog jis skausmingas. Negi ne skauda?
      - Ateis Vidinis ir jis tau papasakos apie jam varno dovanotą plunksną. Atrodo, kad  Vidinis atsilygino eilėraščiu.
      - Taip, dzieduli, dėdė Vidinis jam atsilygino eilėraščiu.
      - Bent tiek gerai būti poetu, kad gali tas nesąmones kažkam dovanoti. Esą, skaityk, ir džiaukis, kad pasaulyje gyvena tokia įžymybė. Tiesa sakant, tą eilėraštį irgi žinojau?  Kur  jis dabar? Dingo. Nėra. Vadinasi, galėjo jo ir nebūti.
     - Tau tikriausiai jo ir nereikėjo, o Golius atsimena. Aš jį irgi turiu, - Ir sujudusi: - Ė. minutėlę, minutėlę... Kai pasakiau, kad eilėraštis lyg ir po vištos anksčiau išritęs, neištupėtas, Golius net supyko. Jis jam mielas, man  - ne. Todėl ir poetas- ne visiems poetas. Bet paklausyk.
     Ir tuomet išgirdau Vidinį, tiksliau - jo balso įrašą.

O juodas varnai mėlyno dangaus,
O seno miško mielas drauge,
Padovanok man plunksną -
Te širdis priglaus
Tavo gyvenimą eilėraščiuose mano
Ir tą, kuris tau skrendant
Išniręs liula – supas po sparnais.
  
     Įsiklausiau į deklamaciją, ir - o Dangau - kaip gera, kad tiek daug padaryta, jog žmogaus atmintis išliktų. Negebėjau prisiminti eilėraščio, gal ir nereikėjo, kadangi ta pati deklamacija dabar mano sielą virpino kitaip. Kažkur smegenų danguje atsikūrę vaizdai vėl suspurdo, tik šį kartą, sakyčiau, įtaikiau, jautriau. Supranti, kad tik būnant  kartu su varnu,  būnant miškuose galime jį pamatyti ir suvokti kaip Dievo paukštį.  Net kažkodėl pagalvojau, kad  gal Dievas pasaulį kūrė juodą. Net dabar daug gyvasties   ateina užmerktomis akimis. O Vidinis varnui:  

Ir nemanyk, beje, kad vyturių giesmėj
Daugiau didybės, palaimos ar meilės.
Kas su tavim ilgiau gyvenęs,
Tas žino, mato ir supras,
Kiek daug dangaus mums dovanoji.
O juk tik ten užgieda vyturiai,
O mano varnai Goliau,
Dievo juodas paukšti,
Tik ten kalnai aukščiausi,
Bet tu - aukščiau.
    
     - Sakai, nepatiko. Man irgi. Bet dabar negalėčiau taip pasakyti. Bet kai peikiu ar giriu Vidinį, man kažkodėl ne skauda galvos.. Kodėl taip, a? Net toks klausimas neatrodo rimtas. Bet dabar gal ir todėl, jog nežinau, kaip man padėkoti Goliui. Ryt, šiandien ar kada, betgi pasirodys. Grįš iš komandiruotės.  Ir ką pasakyti? Kaip  nusilenkti?
      - Pasirašykite šia plunksna po Vidinio eilėraščiu. Ir tai bus pirmas Galiaus tau dovanotos plunksnos parašas.
      - Betgi tai Vidinio eilėraštis.
      - Žinoma, kad Vidinio, betgi plunksna dienoraščiui rašyti. Prisimeni, ką žadėjęs. Laikas nelaukia. Beje, apie jį nemenkai išmanai. Kaip ten? Regis, „ atsikovok save ir taupyk bei saugok laiką“..
     - Gerai, Šventoji. O kad pavargau, regi pati. Tai kaip ji taupyti? Bet jis teisus. Jis tesius, -neįvardindamas Lucijaus Anėjaus Senekos kalbėjau ir jai, Šventajai, ir sau: - Aš žinau, kad teisus, bet dabar gal leisk pasirašyti po Vidinio eilėraščiu. Ne šiaip gi ir  pavadinimas eilėraščio toks – „Juodas Dievo varnas“ Ačiū tau, juodi. Būk ir būkime..
( Iš \"Tada, kai BUVOME)\"