Iš belaikio sapno
                       vis bandai dar guosti -
Ne,  ne žodžiais -
                         išsiilgęs tavo rankų:
Tų švelnių, švelnių,
                  kai slysteli per skruostą,
Tarsi brauktų ašarą,
         bet vienatvėj ir ašaros išsenka.

Graužatim į sielą
                          negrąžinsi vasaros -
Tų geismų žaibais
                   suplėšytų naktų saldžių -
Jos į sielą grįžta
                                rupiom ašakom,
Arba ašara, kuri įstrigus sieloj,
                                   nors meldžiu:

Išeik ir nebegrįžki į
                                  belaikį sapną -
Aš mylėt nemoku,
                              bet sužeist galiu.
Vasarvidį nuskyniau
                           tarsi žiedą kvapnų.
Juk aš  troškau
                 daug daugiau negu turiu.
  
Ką pažadėt galiu,
                               kai rudens saulė
Tokia reta viešnia,
            paklydusi už debesų niūrių -
Įsaulis be jokio gailesčio
                          žarsto gėlą saujom,
Bet didis džiaugsmas jog tave turiu.

Sakau, turiu kaip mintį,
                                kaip žaltvykslę -
Arti, sakau, kaip gali būt mintis,
                              kartu ir taip toli.
Imu tikėt, kad darganoj rudens
                                 jau nepaklysiu,
Nors bekelę pažliugusią
                            dar pėdomis malu.