Ką jaunam žmogui kalba kultūrą kūrusios ir kuriančios asmenybės?
Dvidešimt pirmojo amžiaus laikotarpyje, kuomet laiko stygius fiziškai išsekina kiekvieną gyvą būtybę, daugelis dalykų nebetenka prasmės – iššokus iš greitį viršijančio mersedeso lėkte lekiama į arčiausiai esančią kulinarijos parduotuvę greitai paruošiamų konservų. Tuomet šviesos greičiu dumiama į betoninę šilumą spinduliuojančius namus, perpildytus nupoliruotų stalviršių, kurie savo tobulą išvaizdą išsaugo pačiu papraščiausiu būdu - nenaudojant. Tuštybe persismelkę veiksmai, liudijantys dvasinio pasaulio griūtį, akivaizdžiai bado akis tiems, kurie iš pirmo žvilgsnio neturi ką veikti, tik ar visuomet tie, kurie pasitelkia analitinį mąstymą, gali būti apkaltinti veiklos trūkumu? Ir ar įmanoma kurti kultūrą tarp asmenybių, niekad nepakeliančių galvas į dangų, niekad garsiai nedžiūgaujančių viešojo transporto stotelėse ar tiesiog niekad nesustojusių senajame Žvėryno tilte vien tam, kad pažvelgti į upėje atsispindinčią pilnatį..?
Nepaisant šiuolaikinį pasaulį drebinančio kvaitulio, egzistuoja dvasios lobius (dar sugebėjusius išlikti mechanizuotame skubos pasaulyje), saugantys sfinksai – kažin, ar didesnes piramides dar pastatys tie, kurie kompaktiškumą vertina labiau už dvasios džiaugsmus bei yra mokslo bei kultūrinių šviesų nesugadinti fizikos dėsniams paklūstantys individai, savo pačių įgeidžiais virtę liokajai savo beprasmiškų ir kartkartėm juokingų norų, nesugebančių savęs patenkinti tiesiogine to žodžio prasme. O ką jau bekalbėti apie nakties dangaus grožybes, beegzistuojančias tik orų prognozėse! Juk televizoriaus ekranas ryškesnis, po galais. O ir nuogalių, šviežiai iškeptų žvaigždučių, ten apstu… Taip visiems kliudantis visatos dangus tik vienas, o ir kūnai jame tebedomina tik astronomus ir romantikus. Bet juk jie – tai tie patys sfinksai, kurių pernelyg mažai, kad nustelbtų futbolo aikštėse plyšaujančias minias. Kurgi – apie Vienos pokylius vargu ar dvidešimt pirmo amžiaus pilietis dar išvis prisimena. Į valdžią uzurpavusiųjų pramogas nesikiškime – kažin ar kiškis rastų ką veikti agrastų krūmuose, prieš tai nepamatęs dobilų lysvės.
Kiekvienas šiuolaikinis žmogus – tai jauniklis, kurio smegenų masė nebesugeba išnaudoti savo išteklių, kūnas pernelyg reakcingai atsiliepia į kiekvieną savo šauksmą, o mintys apsiriboja blizgančiais stalviršiais, kuriuose atsispindi jų pačių akys. Perfrazuojant viduramžiais gyvenusių filosofų spėjimus apie ateitį, kiekvienas dvidešimt pirmojo amžiaus žmogus – tai jauna pasaulio dalelė, kuri turi pernelyg mažai jėgų, kad įstengtų pastatyti didesnes piramides nei tai plikomis rankomis padarę egiptiečiai, dar prieš gimstant Kristui, įkvėpusiam dvikojams padarams, į kurių pojūčių skalę yra priskaičiuojami ir jausmai, vilties, jog pasaulyje dar yra ko siekti, trokšti, eiti tikslo link. Tik vargu ar persimetimas krikščionybės pusėn tebuvo daugiau nei poviškas noras parodyti savo uodegos puošnumą. Kultūra plačiajai visuomenei nėra reikalinga – feljetoniški pokštai vertinami labiau nei šekspyriškos meilės sonetai, knygų lentynos… Žinoma, jei nuspaudi televizoriaus mygtuką ir panyri saldžios palaimos būsenon su tuštybės šokius propaguojančiomis deivėmis, toli gražu neprimenančiomis Senovės Romos politeistinį dievų panteoną. Bet neieškokime kaltų. Galbūt sfinksai nusprendė nebegaišti savo brangaus laiko ir užsiimti naudingesniais dalykais nei lempučių įžiebimais tiems, kurie gyvena tamsoje nelyginant akmens amžiaus žmonės. Juk jei pažvelgsime giliau nei mato akys, pamatysime, jog šiandieninį pasaulį puošia dailiai paslėptas šūkis – kiekvienas už save!
Tik kyla klausimas, ar verta traukti sliekus iš žemių, jei jiems ten šilta ir jauku, o ir naudos pastarieji teikia nemažai – protingi žvejai sugeba prisimeškerioti daug vandenyje plaukiojančių gėrybių ir išmaitinti ne vieną galvą... Žemiškieji mūsų pavidalai juk taip pat reikalauja dėmesio. Ne tokio perdėto kaip dauguma mąsto, bet... Juk visuomet atsiranda dingsčių polemizuoti ir šitaip įprasminti brangų savo laiką. Žmonės gyvena taip, kaip išmano jų gražiosios galvos, o ką veikti atėjus į pasaulį – statyti piramides, būti sfinksais, ar tiesiog mėgautis dvasinio pasaulio skurdu, įkalintu kūno gniaužtuose, pasirenka ne kas kitas, o dvidešimt pirmojo amžiaus individas, prioritetą teikiantis ne kvapą gniaužiantiems dalykams, o paprastiems ir niekuo neišsiskiriantiems, kurių paskirtis tėra tik viena – pritraukti kuo daugiau minios dėmesio.